Pasak parodos kuratoriaus tapytojo Juozo Vosyliaus, ypatingo ryškumo ir
turtingumo V. Pinkevičiaus tapyba tarsi paslėpė kūrėjo viešą gyvenimą.
Dailininkas gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Šiaulių rajone, Gruzdžiuose.
Baigęs Vilniaus dailės institutą, kur studijavo freską – mozaiką pas
profesorę Sofiją Veiverytę, 1973 m. jis atvyko į Klaipėdą. Susituokė su
grafike Felicija Kačenauskaite, susilaukė sūnaus Vido, tapusio puikiu
vargonininku, iki mirties dirbo Adomo Brako dailės mokykloje ir tapė.
„Vidas Pinkevičius – dirbtuvės kalinys, tapybos atsiskyrėlis, gyvenimo
asketas ir dailės misionierius. Žmogus – mįslė ir legenda: kūrėjas,
stulbinantis darbštumu, žavintis piešinio raiška ir spalvos jėga. 1968
metais paėmė pieštuką – ir jo ranka ilgiems metams tapo srūvančių iš
gyvenimo ir gulančių ant popieriaus ar ant drobės, nesibaigiančių minčių
laidininke.
Jis panašus į viduramžių alchemiką savo celėje – kūrybos perimtas,
tapybos pakerėtas ištirpęs savo misijoje, keitęs ir perkeitęs
kasdienybės šviną į kūrybos auksą. Net ir eidamas anapus, gulėdamas
ligos patale, jis ore vis dar „piešė“ mums nematomą paveikslą“, – sako
J.Vosylius.
„Prisimenu Vidą ir svarstau, koks tai nepaprastai laimingas likimas,
kokia laiminga dalia, kai tu gali gyventi tuo, kam esi gimęs. Manau,
Vidui tapyti, kurti buvo taip pat natūralu kaip mums kvėpuoti. To mes
net nejaučiame, apie tai negalvojame kiekvieną minutę, – per parodos
atidarymą kalbėjo menotyrininkė Kristina Jokūbavičienė. – Ką reiškia
kalbėti apie jo kūrinius? Pasižvalgykite po sales dar kartą,
pabandykite atsigręžti, išnarplioti tuos tankiai suaustus potėpių
siūlus, apmatus ir ataudus, pabandykite atsekti, kas yra po jais, juose.
Ar tas vizualinis paviršius, kurį mes matome, ir kuris žvelgiant iš
darbo į darbą tarsi kartojasi, yra tas pats? Kaip gali tą kūrybą
nusakyti kažkokiais įmanomai objektyviais žodžiais? Niekada nebūsi
objektyvus, nes kaskart žvelgdamas į darbus atrasi savo subjektyvų
santykį“.
Menotyrininkei V. Pinkevičiaus kūryba – ir kova, ir kančia, ir
meldimas atpirkimo, atgaila, išsilaisvinimas.
„Manęs visai nestebino kai kurių nustebusiųjų klausimai – kur tu tiek
darbų dėsi, galerijų neužteks. Menininko gyvenimo prasmė yra nuolatinis
procesas, kurio rezultatas – visiškas susitapatinimas su tuo, ką
darai“, – sakė K. Jokūbavičienė.
Pasak V. Pinkevičiaus žmonos Felicijos Kačenauskaitės, menininkas buvo
labai kuklus, visi jo keliai nuolat ir kasdien vedė tik į dirbtuvę
S.Daukanto gatvėje. Čia po menininko mirties liko šimtai kūrinių.
Nemažai jų neliečiami gulėjo daugybę metų.
Parodoje žiūrovai išvydo ir prieš keletą dešimtmečių gimusių kūrinių.
F. Kačenauskaitė teigė, kad jos vyro palikimas – ne tik drobės, bet ir
gausybė piešinių bei eskizų. Nemažai ir iš tarnybos sovietinėje
armijoje laikų, kur V. Pinkevičius taip pat nepaleisdavo iš rankų
pieštuko. Būtų įdomu išleisti vien piešinių albumą.
„Su juo buvo taip ramu, toks kasdienis ritmas – darbo diena ar
sekmadienis, lietus ar sniegas, šaltis ar kaitra. Jis viską atiduodavo
tapybai. Kai nupirkdavo darbą, tris ketvirtadalius gautų pinigų
išleisdavo drobei ir dažams, – pasakojo F. Kačenauskaitė. – Neseniai
radau jo užrašus ir nustebau – perskaitė visą Senąjį ir Naująjį
testamentą. Apie savo darbus nemėgo pasakoti, sakydavo paprastai –
drobė, formatas. Bet labai džiaugdavosi visais, besidominčiais jo
kūryba.
O pernai vasario 11–ąją pasakė: į dirbtuvę nebeisiu, viską padariau,
mirti nebijau. Po poros mėnesių išėjo Anapilin“.
V. Pinkevičius – vienas ryškiausių ir originaliausių Klaipėdos menininkų
– surengė daugiau kaip 40 personalinių parodų. Istorinės, mitologinės,
religinės tematikos jo darbų yra įsigiję JAV, Rusijos, Lietuvos,
Vokietijos, Švedijos, Olandijos kolekcininkai.