Pasak parodos kuratoriaus tapytojo Juozo Vosyliaus, ypatingo ryškumo ir turtingumo V. Pinkevičiaus tapyba tarsi paslėpė kūrėjo viešą gyvenimą.
Dailininkas gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Šiaulių rajone, Gruzdžiuose. Baigęs Vilniaus dailės institutą, kur studijavo freską – mozaiką pas profesorę Sofiją Veiverytę, 1973 m. jis atvyko į Klaipėdą. Susituokė su grafike Felicija Kačenauskaite, susilaukė sūnaus Vido, tapusio puikiu vargonininku, iki mirties dirbo Adomo Brako dailės mokykloje ir tapė.
„Vidas Pinkevičius – dirbtuvės kalinys, tapybos atsiskyrėlis, gyvenimo asketas ir dailės misionierius. Žmogus – mįslė ir legenda: kūrėjas, stulbinantis darbštumu, žavintis piešinio raiška ir spalvos jėga. 1968 metais paėmė pieštuką – ir jo ranka ilgiems metams tapo srūvančių iš gyvenimo ir gulančių ant popieriaus ar ant drobės, nesibaigiančių minčių laidininke.
Jis panašus į viduramžių alchemiką savo celėje – kūrybos perimtas, tapybos pakerėtas ištirpęs savo misijoje, keitęs ir perkeitęs kasdienybės šviną į kūrybos auksą. Net ir eidamas anapus, gulėdamas ligos patale, jis ore vis dar „piešė“ mums nematomą paveikslą“, – sako J.Vosylius.
„Prisimenu Vidą ir svarstau, koks tai nepaprastai laimingas likimas, kokia laiminga dalia, kai tu gali gyventi tuo, kam esi gimęs. Manau, Vidui tapyti, kurti buvo taip pat natūralu kaip mums kvėpuoti. To mes net nejaučiame, apie tai negalvojame kiekvieną minutę, – per parodos atidarymą kalbėjo menotyrininkė Kristina Jokūbavičienė. – Ką reiškia kalbėti apie jo kūrinius? Pasižvalgykite po sales dar kartą, pabandykite atsigręžti, išnarplioti tuos tankiai suaustus potėpių siūlus, apmatus ir ataudus, pabandykite atsekti, kas yra po jais, juose.
Ar tas vizualinis paviršius, kurį mes matome, ir kuris žvelgiant iš darbo į darbą tarsi kartojasi, yra tas pats? Kaip gali tą kūrybą nusakyti kažkokiais įmanomai objektyviais žodžiais? Niekada nebūsi objektyvus, nes kaskart žvelgdamas į darbus atrasi savo subjektyvų santykį“.
Menotyrininkei V. Pinkevičiaus kūryba – ir kova, ir kančia, ir meldimas atpirkimo, atgaila, išsilaisvinimas.
„Manęs visai nestebino kai kurių nustebusiųjų klausimai – kur tu tiek darbų dėsi, galerijų neužteks. Menininko gyvenimo prasmė yra nuolatinis procesas, kurio rezultatas – visiškas susitapatinimas su tuo, ką darai“, – sakė K. Jokūbavičienė.
Pasak V. Pinkevičiaus žmonos Felicijos Kačenauskaitės, menininkas buvo labai kuklus, visi jo keliai nuolat ir kasdien vedė tik į dirbtuvę S.Daukanto gatvėje. Čia po menininko mirties liko šimtai kūrinių. Nemažai jų neliečiami gulėjo daugybę metų.
Parodoje žiūrovai išvydo ir prieš keletą dešimtmečių gimusių kūrinių. F. Kačenauskaitė teigė, kad jos vyro palikimas – ne tik drobės, bet ir gausybė piešinių bei eskizų. Nemažai ir iš tarnybos sovietinėje armijoje laikų, kur V. Pinkevičius taip pat nepaleisdavo iš rankų pieštuko. Būtų įdomu išleisti vien piešinių albumą.
„Su juo buvo taip ramu, toks kasdienis ritmas – darbo diena ar sekmadienis, lietus ar sniegas, šaltis ar kaitra. Jis viską atiduodavo tapybai. Kai nupirkdavo darbą, tris ketvirtadalius gautų pinigų išleisdavo drobei ir dažams, – pasakojo F. Kačenauskaitė. – Neseniai radau jo užrašus ir nustebau – perskaitė visą Senąjį ir Naująjį testamentą. Apie savo darbus nemėgo pasakoti, sakydavo paprastai – drobė, formatas. Bet labai džiaugdavosi visais, besidominčiais jo kūryba.
O pernai vasario 11–ąją pasakė: į dirbtuvę nebeisiu, viską padariau, mirti nebijau. Po poros mėnesių išėjo Anapilin“.
V. Pinkevičius – vienas ryškiausių ir originaliausių Klaipėdos menininkų – surengė daugiau kaip 40 personalinių parodų. Istorinės, mitologinės, religinės tematikos jo darbų yra įsigiję JAV, Rusijos, Lietuvos, Vokietijos, Švedijos, Olandijos kolekcininkai.
