Pagal amerikiečių dramaturgų Walterio ir Peterio Marksų pjesę P.Gaidžio režisuojamas spektaklis „Viskuo kaltas teatras” – apie teatrą. Jame pats P.Gaidys atlieka pagrindinį režisieriaus vaidmenį.
– Ar ilgai ieškojote tinkamos pjesės? Gal ją saugojote specialiai savo darbo teatre 50-mečiui? – „Lietuvos rytas” paklausė 75 metų režisieriaus, aktoriaus P.Gaidžio.
– Ilgai kankinausi ieškodamas tinkamo kūrinio. Šią pjesę seniai nešiojausi galvoje. Vis svarsčiau, ar statyti. Galų gale apsisprendžiau.
Tai tarsi detektyvinė istorija apie teatrą. Tragikomedija. Problemos gal ir nėra pačios svarbiausios, bet spektaklyje atskleidžiama ir gražioji, ir bjaurioji teatro pusė, teatro žmonių gyvenimas.
Pagrindinis veikėjas – nejaunas režisierius, nesėkmių, kritikos užspeistas į kampą. Naujas pastatymas jam – lyg išsigelbėjimas, gulbės giesmė.
– Kine sukūrėte porą dešimčių vaidmenų, bet nelabai dažnai vaidinate teatro scenoje. Pastarąjį kartą – prieš dešimt metų. Šįkart ėmėtės pagrindinio vaidmens.
– 2003-iaisiais mane suviliojo režisierius Sigitas Račkys – Charleso Dickenso pjesėje vaidinau Samuelį Pikviką „Pikviko klubo užrašuose”. Gal išoriškai jam pasirodžiau panašus į Pikviką?
Šiaip turiu du diplomus: tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigiau aktorystę, o A. Lunačiarskio teatro meno institute – režisūrą. Be to, tas vaidmuo man tinka – tarsi šiek tiek ir apie mane.
– Statyti spektaklį tenka pačiam būnant scenoje. Ar lengva suderinti režisieriaus ir aktoriaus darbą?
– Man tai pirmas kartas. Gana sunku. Juolab kad vaidmuo sudėtingas, o aš tiek metų nevaidinęs, įgūdžiai atbukę.
Blogiausia, kad nematau vaizdo iš šalies. Todėl kartais vietoj savęs paprašau scenoje pabūti asistento. Nežinau, gal blogai vaidinu, bet juk niekas pastabų nesako.
– Esate kalbėjęs, kad jūsų svajonė – pastatyti Antoną Čechovą.
Prieš penketą metų minėdamas 70-metį prasitarėte, kad norėjote jubiliejui imtis jo „Gulbės giesmės”.
– A. Čechovo jau tiek pristatyta, kartais ir labai lengvabūdiškai. Šio autoriaus blogai statyti negalima.
Tai nusikaltimas. Anksčiau bijojau jo imtis, vis atidėliojau. Dabar jau per vėlu.
– Turbūt darbo Klaipėdos dramos teatre jubiliejaus proga prisiminėte savo darbus. Iš šalies atrodo, kad tas laikas jums buvo sėkmingas.
– Negaliu skųstis, nors buvo įvairių periodų. Vis dėlto 50 metų išbūti viename teatre – neįprastas dalykas režisieriui. Teatre tave gali greitai suvalgyti arba pats žmogus sudega.
– Kaip pavyko išsilaikyti ir nesudegti? Gal prie to prisidėjo ir žmona aktorė Elena Gaigalaitė, visą tą laiką dirbusi šalia.
– Žinoma, ir ji padėjo. Jos tvirtas charakteris, o aš kartais būnu skystalas.
Ji mane labai paremia, nuo klaidų apsaugo, perspėja.
Dirbant su žmonėmis reikia rasti bendrą kalbą, o visų nuomonės skiriasi. Būta visko. Pasitaikė, kad draugystė virto didžiule išdavyste. Svarbiausia – nenešioti akmens užantyje. Kad ir kaip skaudu būtų, reikia mylėti aktorių, tikėti juo.
Kita vertus, nežinau, ar gerai šitiek metų suktis tame pačiame kolektyve.
– Kada sekėsi lengviau – kai atėjote ir dirbote su bendraamžiais, ar dabar, kai teatre nemažai jaunų žmonių?
– Ir tuomet buvo sunku, ir dabar. Bet jaunystėje pasitiki savimi – viskas atrodo įmanoma, bet koks klasikos veikalas įkandamas. Bėgant metams imi abejoti, bijai suklysti, daraisi atsargesnis, gal ir bailesnis.
Ir kritika vis išmuša iš pusiausvyros. Niekaip negaliu užsiauginti storos odos. Mane kritika labai žeidžia, tik laikas viską nuslopina.
– Vaikystėje Panevėžyje pamatėte pirmąjį spektaklį, ten dirbo jūsų tetos, kurios nusivesdavo į teatrą. Ar negalvojote ten grįžti?
– Ne, turėjau pasiūlymų važiuoti dirbti į ne vieną teatrą, bet apie Panevėžį niekada nesvarsčiau. Juozo Miltinio teatras buvo unikalus – su savo įvaizdžiu, estetika, vaidybos maniera.
– Kartais ir Klaipėdos dramos teatrą kai kas pavadina Gaidžio teatru.
– Gal kada taip ir pasakydavo, dabar jau ne.
– Čia pastatėte daugiau nei 80 spektaklių. Teatre dirba jau trys Klaipėdos universitete jūsų parengtos aktorių laidos.
– Taip, iš dviejų pirmųjų beveik visi dirba mūsų teatre. Deja, įdarbinti visos trečiosios laidos nebuvo galimybių. Dalis išvažiavo į Panevėžį. Renku dar vieną būsimųjų aktorių kursą mūsų teatrui. Beje, spektaklyje „Viskuo kaltas teatras” vaidina mano auklėtiniai iš visų trijų kursų.
– Jūs laikomas komedijos meistru. Prieš keletą dešimtmečių į jūsų pastatymus būdavo sunku gauti bilietų. Kokius savo spektaklius laikote labiausiai vykusiais?
– Galiu daug vardyti: „Pirtis”, „Laikrodininkas ir višta”, „Dramblys”, „Abstinentas”, „Poliglotas”, „Dugne”, Justino Marcinkevičiaus dramos, „Karalius elnias”, „Žemaičių piemuo”.
Kai kurių, atrodo, publika nesuprato, kai kurių ir pats nebeatsimenu. Gaila, kad liko nepastebėtas „Herkus Mantas”, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Povilas Stankus. Laikyčiau jį vienu geriausių savo pastatymų.
– Tų spektaklių gal būtų dar daugiau, jei visą laiką būtumėte turėję savus namus.
– Manau, kad taip. Iš 50 metų dėl rekonstrukcijos ir remonto darbų savojo teatro neturėjome 20 metų.
O ekstremaliomis sąlygomis normaliai dirbti nelengva. Visas mano gyvenimas sukasi tarp teatro ir namų.
– O namuose – ir vėl kalbos apie teatrą. Juk reikia ir nuo jo kartais pabėgti.
– Geriausia – pasėdėti su meškere prie upelio ar kokio kanalo. Ir visai nesvarbu, kad dažniausiai nekimba. Dar mėgstu per televiziją pažiūrėti krepšinį ar futbolą.
Kūrybos maršrutas: Marijampolė–Klaipėda
P. Gaidys gimė 1937 m. gegužės 27 dieną Subačiaus miestelyje Panevėžio apskrityje. Baigęs Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą įstojo į Lietuvos konservatoriją, kur studijavo aktorystę. 1963 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, jame įgijo režisieriaus specialybę.
Diplominį spektaklį P.Gaidys statė Marijampolės dramos teatre. Tačiau V. Višnevskio „Optimistinė tragedija” tapo paskutiniu šio teatro spektakliu. Uždarius teatrą aktoriai buvo perkelti į Klaipėdos dramos teatrą. Nuo 1963 m. P. Gaidys – šio teatro režisierius.
Pastatė per 80 spektaklių. Sukūrė apie 20 vaidmenų kine – vaidino R. Vabalo, M. Giedrio, A. Aramino, A. Žebriūno, A. Puipos, kitų režisierių juostose.
2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2005 m. pelnė Klaipėdos miesto kultūros magistro titulą.
