Festivalis šiemet skiriamas Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.
– Kokia bus 17-oji muzikos šventė? – pasiteiravau nuo pat pradžių Vilniaus festivalio meno vadovo pareigas einančio jo sumanytojo Gintauto Kėvišo.
– Septynioliktasis festivalis yra šioks toks žingsnis lipant iš krizės, vaduojantis iš prastesnės padėties, į kurią festivalis buvo patekęs kelerius pastaruosius metus.
Atsiranda vienas kitas ryškesnis atlikėjas ir projektas, kurie visada festivaliui suteikia išskirtinumo, to, ko klausytojai iš jo ir laukia, – ne koncertų serijos ar ciklo, o išskirtinio renginio.
– Kaip matyti iš programos, šiemet išgirsime ne vieną atlikėją, kuris jau lankęsis Vilniaus festivalyje ir pamėgtas klausytojų.
– Taip. Ir pirmiausia tai – operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, reguliariai pasirodanti Lietuvoje maždaug kas pusantrų metų Operos ir baleto teatre, Filharmonijoje ar Kongresų rūmuose. Vilniaus festivalio atidarymas birželio 3-iąją kaip tik įsikomponuoja į jos lietuviškąjį ciklą.
Tą dieną Nacionaliniame operos ir baleto teatre skambės M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške” bei Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso kūrinių programa, kurią atliks V. Urmanavičiūtė-Urmana ir Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Ta pati programa bus atlikta ir proginiame Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai koncerte Briuselyje.
Birželio 5-ąją festivalyje sulauksime balsingų ir charizmatiškų svečių iš Didžiosios Britanijos – vyrų vokalinio seksteto „The King’s Singers”. Programoje „Vakaras su „The King’s Singers” skambės garsių kompozitorių kūriniai ir įvairios kompozicijos iš seksteto sukaupto aukso fondo.
Festivalyje sulauksime retai Lietuvos muzikos padangėje pasirodančio pianisto, improvizatoriaus, kompozitoriaus Andriaus Žlabio. Šįkart jis sugrįžta kaip mąslus Johano Sebastiano Bacho muzikos interpretuotojas. Birželio 7 d. Nacionalinės filharmonijos scenoje A. Žlabys ir smuiko sielą gebantis prakalbinti smuikininkas Sergejus Krylovas bei jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras publiką nardins į J. S. Bacho muzikos pasaulį.
– Viena festivalio tradicinių rubrikų – rečitalis. Kam šiemet patikėta ši išskirtinė muzikinio atsivėrimo pozicija?
– Smuikininkė Dalia Kuznecovaitė surengs rečitalį su tituluotu partneriu pianistu Petru Geniušu. Toks duetas turėtų sudominti publiką.
D. Kuznecovaitės karjera klostosi labai dėsningai, kryptingai. Ji buvo Mstislavo Rostropovičiaus fondo paramos gavėja ir yra viena šio fondo pažibų, dabar studijuojanti Paryžiuje. Birželio 10 d. ji Nacionalinėje filharmonijoje atliks rinktinę programą su pianistu P. Geniušu.
– Festivalis nuo pat gyvavimo pradžios laikosi tradicijos minėti Lietuvai itin prasmingą Gedulo ir vilties dieną – birželio 14-ąją.
– Šiemet tą dieną Nacionaliniame operos ir baleto teatre skambės iškiliausio nūdienos lenkų kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškasis requiem”. Beveik dviejų valandų trukmės kūrinį atliks tarptautinė solistų ir kolektyvų komanda: sopranas Nomeda Kazlaus, mecosopranas Agnieszka Rehlis, tenoras Edas Lyonas, bosas Liudas Mikalauskas, Kauno valstybinis choras ir Vroclavo filharmonijos simfoninis orkestras bei jo vadovas dirigentas Jacekas Kaspszykas. Šiuo koncertu paminėsime ir K.Pendereckio 80-ąjį gimtadienį.
– Ar pats K. Pendereckis atvyks į Vilnių? Buvome įpratę, kad jis apsilanko po porą kartų per metus, ir dabar jį traktuojame kaip savą žmogų.
– Mano duomenimis, turėtų atvykti. Vilnius K. Pendereckiui patinka, jis mielai čia lankosi, juolab jo jubiliejus čia bus paminėtas solidžiai – vienu prasmingiausių jo kūrinių.
– Dar viena jubiliejinė sukaktis, kurią minės Vilniaus festivalis, – altininko Jurijaus Bašmeto 60-metis.
– Ne kartą Vilniaus festivalyje viešėjęs alto virtuozas sugrįžta su savo įkurtu kameriniu ansambliu „Maskvos solistai” ir Liublianos festivalio prezidentu, garsiu Slovėnijos klarnetininku Darko Brleku. Jų atliekami klasikos viražai žavės publiką birželio 16-ąją Nacionalinėje filharmonijoje.
– Festivalio finalinis akordas paprastai būna vasariškai džiazinis. Šiemet tradicija, regis, nepažeista.
– Pirmą kartą Lietuvoje viešės vienas geriausių šiandienos džiazo pianistų Michelis Camilo. Iš Dominikos Respublikos kilęs muzikas savo kūryboje jungia klasikinį, džiazo ir Lotynų Amerikos muzikos stilius, yra koncertavęs su tokiomis džiazo legendomis kaip Wyntonas Marsalis, Herbie Hancockas ir daugeliu kitų.
Birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje išgirsime šio atlikėjo suburtą džiazo ansamblį „Michel Camilo Trio” iš JAV.
– Džiazo gerbėjams Vilniaus festivalis įteiks dar vieną dovaną – vokalisto B. McFerrino ir instrumentinės grupės koncertą „Siemens” arenoje. Bet, kaip rašoma programoje, tai viešosios įstaigos „Vilniaus festivaliai”, kurios vadovas yra kompozitorius Remigijus Merkelys, inicijuotos gastrolės. Kaip jos atsidūrė Vilniaus festivalio programoje?
– Šiemet viešajai įstaigai „Vilniaus festivaliai” sukanka dešimt metų. Tai nedidelė pirmoji sukaktis, bet jie sumanė ta proga padaryti ką nors nekasdieniška.
Nusišypsojo laimė pakviesti B. McFerriną su visa grupe. Šiemet išleistas jo naujas albumas su įvairiais muzikantais. Šio unikalaus muziko programa aprėpia ne tik džiazą, bet ir popmuzikos elementus, Lotynų Amerikos, etninės muzikos intarpus, kuriuos pastaruoju metu jis yra itin pamėgęs.
Vilniaus festivalis buvo vienas postūmių įkurti pačią viešąją įstaigą „Vilniaus festivaliai”, todėl ji ir pasiūlė Vilniaus festivaliui šią žvaigždę. Tikimės šiuo koncertu praturtinti Vilniaus festivalio programą, juolab kad "Siemens" arenoje bus sukurta speciali akustinė erdvė.
– Koks B. McFerrino koncerto statusas Vilniaus festivalyje? Kokie Vilniaus festivalio ir „Vilniaus festivalių” santykiai ir įsipareigojimai, tarp jų – ir finansiniai? Juk dar nepamiršta „Vilniaus festivalių” afera su Björk gastrolėmis, kai, rengiant komercinį koncertą, sugebėta išmelžti solidžią sumą iš įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė”.
– Šįkart koncerto išlaidas tikimasi padengti pajamomis iš bilietų, kurių kaina – nuo 120 iki 400 litų. Beje, pigiausi jau išpirkti.
Mes, lietuviai, į viską žiūrime labai įtariai, esame įtarūs žmonės. Tačiau galiu patikinti, kad viešojoje įstaigoje „Vilniaus festivaliai” dirbame padoriai ir civilizuotai.
„Vilniaus festivaliai” yra surengę daug puikių koncertų. Jeigu ši įstaiga gali padėti Vilniaus festivaliui pasirodyti solidžiau, ji tai ir daro. Jeigu Vilniaus festivalis galės kam nors ką nors padaryti, irgi tai darys.
Manau, čia labai tinka profesoriaus Sauliaus Sondeckio frazė: „Kiekvienas turime pilti vandenį ant kito malūno.”
– Vilniaus festivalį paprastai puošdavo lietuvių kompozitorių kūriniai, sukurti festivalio užsakymu. Lietuviškos muzikos premjeros būdavo ryškūs festivalio blyksniai. Kodėl šiemet niekam neužsakytas kūrinys?
– Kūrinio užsakymą lietuvių autoriui laikiau ir laikysiu vienu prasmingiausių Vilniaus festivalio žingsnių. Pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl finansinių, to iš dalies atsisakėme, praradome kryptingą liniją, kuri buvo pačioje pradžioje, kai Vilniaus festivalio užsakymu buvo kuriamos operos, baletai, simfonijos.
Nors šiais metais kūrinio neužsakėme, vieno stulpų, kuriuo paremtas Vilniaus festivalis, nenugriovėme - tik jį apėjomę. Norime pasirengti 2014 metams ir pateikti išties solidų užsakymą, vertą Vilniaus festivalio vardo.
– Pokalbio pradžioje minėjote, jog šis festivalis jau suteikia vilties, kad atsigauname ir kilsime aukštyn. Ar Lietuvos valdžia rodo kokius nors ženklus, bylojančius apie norą, kad Vilnius turėtų tokį festivalį, kuris simbolizuotų miesto vardą Europoje ir visame pasaulyje?
– Padrikus ženklus. Rimto susimąstymo ir rimto noro nėra. Apmaudu, nors sektinų pavyzdžių – per akis. Pavyzdžiui, Liublianos festivalis. Slovėnija – irgi mažas kraštas, draskomas krizės, bet Liublianos festivalis trunka visą vasarą, miestas pilnas žmonių, gyvas. Matyt, ten labiau suvokiama tokių renginių svarba.
Aš vis dar tikiuosi, kad ir pas mus tai atsitiks. Bet kol kas nėra valingo žingsnio, valingo politiko, kuris pasakytų: „Gal bandome padaryti ką nors, kas Vilnių muzikine prasme išskirtų bent tarp Baltijos šalių?” Laukiu tokio valingo žingsnio arba bent valingos minties. Mes ją iš karto pagausime.
