Reakcija buvo vėsi kaip ir Šiuolaikinio meno centro salė, vertusi gūžtis iš šalčio ir atlikėjus, ir publiką, lyg gyventume ekonominės blokados laikais. Tačiau į galvą įkyriau lindo mintys apie kitokią blokadą.
Prisiminiau, kaip nelengvai kelius į mūsų scenas skynėsi Vakaruose bene labiausiai pripažinto dabarties lietuvių kompozitoriaus V. Baltako muzika, atliekama geriausių Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos ir kitų šalių kolektyvų garsiausiuose Europos šiuolaikinės muzikos festivaliuose, populiarinama solidžios Europos leidyklos „Universal Edition“, įvertinta prestižiniais Claudio Abbado ir Ernsto von Siemenso muzikos fondo prizais.
Į Vakarus išvykęs prieš daugiau kaip 20 metų Vykintas gimtinėje didesnio dėmesio sulaukė tik 2008-aisiais per Lietuvoje vykusias Pasaulio muzikos dienas, kurioms jo kūrinius atrinko tarptautiniai autoritetai. O pirmąjį V. Baltako autorinį koncertą Lietuvoje pernai surengė Muzikų rėmimo fondas. Deja, atrodė, kad dalis publikos į jį pateko per klaidą.
Abejingumo šleifas driekiasi. „Jaunoje muzikoje“ V. Baltako ir jo sesers pristatytas „Ri“ buvo euforiškai sutiktas Miunchene per E. von Siemenso muzikos fondo premijos teikimą autoriui, mat buvo parašytas būtent šia proga ir pristatytas Europos šiuolaikinės muzikos grietinėlei.
Tai išties reikšmingas Vykintui kūrinys ir dėl to, kad jį labai domina balso bei elektronikos jungtis. „Balsą galima įdomiai modifikuoti - ištempti, kad jis taptų lyg elektroninis, ir vėl suspausti, kad virstų dainingu. Tai labai gyva materija, - aiškino V. Baltakas. - „Ri“ kaip tik perteikia vokalo tamprumą. Mes su Rita šiame kūrinyje – lyg pianistas ir dainininkė, gaudantys vienas kito impulsus, o ši muzika - lyg soprano ir erdvėje laisvai sklandančio jo aido dialogas.“
Preciziškai sukomponuota, bet kartu kupina vaizduotės žaismo ir spontaniško polėkio kompozicija papuoštų bet kurį Europos festivalį, juolab atliekama R. Baltos, kuriai skirti visi Vykinto kūriniai sopranui. „Kaip režisierius dirba su nuolatiniais aktoriais, žinodamas jų galimybes ir žmogiškas savybes, taip ir mes nesiskiriame su Rita“, - prisipažino V. Baltakas.
Tačiau tautiečiams kūrinys didesnio įspūdžio, atrodo, nepadarė. Apskritai „Jaunoje muzikoje“ nebe pirmus metus vyrauja inertiška atmosfera. Visa laimė, kad festivalį idėjomis ir pinigais paramsto partneriai. Pernai tai buvo projektą „Sound Exchange“ inicijavusios vokiečių institucijos, šiemet - E. von Siemenso muzikos fondo paremtas Lietuvos ansamblių tinklas (LAT), kuriam vadovauja V. Baltakas.
LAT pristatė festivalyje ambicingą italų avangardininko Luciano Berio (1925-2003) kūrinių programą. Ji buvo sudaryta atsižvelgiant į „Jaunos muzikos“ temą, gvildenusią teksto ir muzikos sąveiką - apėmė beveik 50 metų L. Berio vokalinių kūrinių, girdėtų tik iš įrašų, retrospektyvą.
V. Baltakas džiaugėsi, kad jo suburti muzikantai ėmėsi šios programos entuziastingai. Deja, publika net įgudusios šiuolaikinių šedevrų interpretuotojos R. Baltos įspūdingai atliktą XX amžiaus muzikos perlą „Sequenza III“ sutiko neutraliai.
„Tikiuosi, mūsų veikla įsisuks“, - nenuleido rankų 40 metų V. Baltakas. LAT jis įkūrė 2009-aisiais norėdamas populiarinti naująją lietuvių kompozitorių muziką ir kasmet Lietuvos auditorijai pristatyti įdomiausias užsienio moderniosios muzikos kryptis, ugdyti savus šios muzikos atlikėjus ir įtraukti juos į tarptautinę veiklą.
„Noriu, kad šiuolaikinė muzika dažniau skambėtų Lietuvoje. Man iki gyvo kaulo įgriso muzikos skirstymas į lietuvišką ir užsieninę“, - aiškino savo motyvus kompozitorius.
Jis spėjo nemažai nuveikti kovodamas su šiuolaikinės muzikos gyvenimo stereotipais gimtinėje. V. Baltako pastangomis LAT muzikantų atliekama lietuvių kūryba skambėjo Vakarų Vokietijos radijuje. Vykinto suburti lietuviai griežė jo operos „Cantio“ spektakliuose Berlyno „Konzerthaus“.
Be to, LAT kantriai pildo savo sumanytą ryškiausių dabarties kompozitorių portretų galeriją. Po L. Berio Lietuvoje bus pristatytos Wolfgango Rihmo ir Matthiaso Pintscherio monografinės programos.
Įdomu, kad lietuviškos muzikos projektą Vykintas pasiūlė parengti britų violončelininkui Antonui Lukoszevieze. „Mes mokyklose išmokyti, kuris kompozitorius yra geras, kuris blogas. Antonas galės pažvelgti į viską savo akimis“, - nusprendė V. Baltakas.
