„Mūsų paroda nesusijusi nei su gimdymo namie tema, nei su visais skandalais. Tarpusavyje mes net nesikalbėjome apie tai”, – sakė tekstilininkė Indraja Kubilytė, pristačiusi savo darbus parodoje „Mamadieniai”.
Tiesa, paklausta, ar turi nuomonę šiuo klausimu, ji neslėpė: „Žmonės turi turėti galimybę rinktis. Tam nereikia emocingų ginčų, užtenka sutvarkyti įstatymus. Atsimenu, kaip man buvo liūdna ir nejauku ligoninėje. Jaučiausi lyg kokioje stotyje: ėjo ir ėjo kažkokie nepažįstami žmonės, o ko nors paklausti net nėra ko.”
Jaunų motinų paroda
Trys jaunos motinos – Dž. Jasiūnienė, Lina Zavadskė ir I. Kubilytė – parodą „Mamadieniai” surengė sostinės tekstilės galerijoje „Artifex”. Jų darbai pristato tris skirtingus motinystės etapus – svajonę apie kūdikį, nėštumą ir rūpinimąsi gimusiu mažyliu.
L. Zavadskė sąmoningai balansuoja ant kičo ribos. Karoliukais išsiuvinėti jos vaikeliai sklendžia tarp žydrų debesėlių, dar tik žvalgydamiesi savo būsimųjų tėvų. Vis dėlto reta motina išdrįstų pasišaipyti iš tokios interpretacijos.
„Tyrimus atlikę mokslininkai įrodė, kad vos gimęs vaikas jau atpažįsta motinos ir tėvo veidus. Bet iki šiol nėra atsakymo, kodėl taip nutinka. Ar tai užkoduota genetiniu lygmeniu? Ar turėtume pripažinti, kad dar iki pradėjimo vaiko siela būna kažkur netoliese? Ji tarsi pasirenka būsimuosius tėvus”, – svarstė „Mamadienių” sumanytoja Dž. Jasiūnienė.
Išmonę ir tikrovę savo darbuose mėgstanti derinti tekstilininkė šį kartą dėmesį sutelkė į vaiko gyvenimą įsčiose. Mokslinę teoriją, kad žmogaus embriono vystymosi etapai atkartoja gyvūnų evoliucijos raidą, menininkė panaudojo fantastiniam pasauliui sukurti.
Jos paveiksluose mažą vaikelį supa prabangios medžiagos su spalvingais varlių, žuvų, drugelių atvaizdais. „Kai pirmą kartą pajutau kūdikio judesius, panašius į drugelio sparnų plazdėjimą, niekaip negalėjau patikėti, kad ten iš tiesų ne drugeliai”, – šypsojosi menininkė.
Ryškus humoristinis pradas
Pasak Dž. Jasiūnienės, nors motinystė dažnai susijusi ne tik su džiaugsmu, bet ir daugybe problemų, menininkėms tai – neįkainojama medžiaga kūrybai.
Tas metas, kai visą laiką tenka skirti vaikui, kūrėjai tampa ir naujų idėjų generavimo ir jų brandinimo periodu. „Akivaizdu, kad gimus dukrai kuriame jau dviese, o ir darbai kitokie”, – juokėsi I. Kubilytė, kurios darbuose ypač ryškus humoristinis pradas.
Tai liudija ir parodoje eksponuojamos dvejos rausvos kelnės. Ant mažesniųjų užrašas – „pilnos laimės”, o ant didesniųjų – „pilnos baimės”.
Paklaustos, kaip augindamos vaikus suranda laiko kūrybai, menininkės prisipažino, kad laiko trūkumas išmokė mobilizuotis. Darbus tenka užbaigti greičiau, nelieka laiko tuštiems svarstymams, savigraužai ar psichoanalizei, kuri menininkams dažnai sukelia kančių.
Atskirta nuo pasaulio
Menininkės Akvilės Anglickaitės paroda „Fermata”, surengta sostinės galerijoje „Kairė–dešinė”, išoriškai niekuo nesusijusi su „Mamadieniais”. Santūriose fotografijose nėra nė ženklo motinystės džiaugsmo, nors juntama kažkokia paslaptis, kaitos galimybė.
Fermata muzikoje – užtęstas garsas arba pauzė, kurios trukmė kūrinyje priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo atlikėjo. Tačiau šios parodos darbai susiję ne tik su muzika, bet ir su motinystės patirtimi. Autorės sūnui – treji su puse, o dukrai nėra ir dvejų metų.
„Augindama vaikus pasijunti tarsi atskirta nuo viso pasaulio. Vaikštai su jais po parką ir svarstai: „Kas čia dabar man bus?” Juk per tą laiką dingsta visi įgūdžiai, visi ryšiai. Žinai, kad reikia sugrįžti į pasaulį, kuriam priklausei anksčiau, bet tarsi pakimbi kažkokiame netikrume”, – darbų atsiradimo aplinkybes atskleidė A. Anglickaitė.
Fotografei ypač artima pasirodė filosofo Zygmunto Baumano mintis, kad dabar gyvename kamuojami netikrumo, nes visos struktūros, kurios buvo anksčiau – šeima, bendruomenė, nebeveikia. Taigi nuolat tenka prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.
