O be alkoholinių gėrimų sunku įsivaizduoti Vilniaus bohemą, kurios nuotykius mena daugybė Vilniaus senamiesčio vietų. Prisiminti kas kam nutiko sostinės Senamiestyje, kelias dešimtis vilniečių šeštadienio vidurdienį pakvietė poetas Julius Žėkas.
Kupina pasakojimų, kuriais anot poeto, tikėti nebūtina, kelionė prasidėjo S. Moniuškos skvere, esančiame priešais Vilniaus mokytojų namus.
Rašytojų istorijos
Mokytojų namų kiemelyje poetas ir eseistas Ričardas Šileika prieš keletą metų buvo surengęs savo paties laidotuves. Poetas buvo palaidotas be karsto. „Ir kuo tai baigėsi? Jis iki šiol rašo“, - paaiškino J. Žėkas ir patraukė už S. Moniuškos skvero kampo, kur paslėptas poetės Juditos Vaičiūnaitės skėtis.
J. Vaičiūnaitę daug kas yra matęs ir S. Moniuškos skvere, ir už šios sienos. „Ne visada poezija atskrenda baltais angelo sparnais“, - apie dažną Vilniaus bohemos atstovės būseną kalbėjo J. Žėkas.
Šv. Kotrynos bažnyčios prieigas buvo pamėgęs ir poetas Paulius Širvys. Sovietmečiu šioje bažnyčioje veikė nedidelis ir ne visai viešas alaus bravoras. P. Širviui aludariai visada mielai atverdavo duris ir, kalbama, jog pavaišindavo ne tik alumi.
Už kelių dešimčių metrų – ir daugybei Vilniaus bohemos atstovų pažįstama „stekliaškė“. Taip būdavo vadinama vienintelė Vilniaus parduotuvė, kur po vidurnakčio būdavo galima nusipirkti alkoholio. Kioske stiklinėmis sienomis vietos užtekdavo ir retai išsiblaivantiems miestiečiams, ir menininkams, ir kostiumuotiems veikėjams. Iš visų pusių grafičiais išmarginta įstaiga šiuo metu uždaryta. „ Tikriausiai laikinai“, - vylėsi J. Žėkas.
Pasivaikščioti po bohemiškąjį Senamiestį išsiruošę vilniečiai pamatė ir dar gyvų rašytojų portretus. Jie paslėpti Totorių gatvėje esančiose dailininkų dirbtuvėse. Trys jauni menininkai nutapė Liudviką Jakimavičių, Gytį Norvilą, Valdą Papievį, Julių Kelerą ir patį J. Žėką, tik tarp daugybės paveikslų savo portreto jis nesurado.
Literatūriniai pasivaikščiojimai neįsivaizduojami be M. K. Sarbievijaus kiemelio, kur kasmet baigiasi „Poezijos pavasaris“. Tik patekti į jį nepaprasta net literatūros mylėtojams. Pamačiusi per Vilniaus universiteto vartus įėjusią grupę, išbėgo darbuotoja ir pareikalavo pirkti bilietus.
Po trumpų derybų J. Žėkas gavo leidimą be bilieto trumpai papasakoti apie M. K. Sarbievijaus kieme augantį beržą, kitaip vadinamą filologų berželiu. Anot pasakotojo, ąžuolas virto beržu po to, kai per vieną „Poezijos pavasario“ renginį po juo prisnūdo poetas Kęstutis Navakas.
Pavargusį poetą užfiksavo fotografai. Šią nuotrauką jie panaudojo po kelių dienų, kai Vilniuje praūžė smarki vėtra ir universiteto kieme augantį medį nulaužė. Kažkas parašė, jog ąžuolą nulaužė K. Navakas. Norėdami išpirkti kaltę, literatai šioje vietoje pasodino beržą.
Literatūrinėje ekskursijoje buvo prisiminti ne tik rašytojai, bet ir jų kūriniuose aprašytos vietos. Viena jų - Jurgos Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio romanuose dažnai minimas šunparkis. Tai – dabartinis Prezidentūros kiemas.
Šunparkiu jis buvo vadinamas ne dėl to, kad vilniečiai jame mėgo vedžioti šunis, o dėl to, jog šie gyvūnai neturi gėdos jausmo. „Šioje vietoje vaikai sužinodavo, kaip jie atsirado šiame pasaulyje“, - vienoje knygų rašė R. Gavelis. Sostinės parkas, kuriame buvo daug suoliukų ir krūmų, viliojo merginas ir moterų pasiilgusius kareivius. Savo aistrą jie demonstravo nesislėpdami nuo pašalinių akių.
Ne vienam jų teko pabūvoti ir Bokšto gatvės 6-uoju numeriu pažymėtame pastate, aprašytame J. Kunčino romane „Tūla“. Nemažai vilneičių prisimena, jog už aukštos tvoros ir dabar jau užrakintų medinių vartų buvo įsikūręs Odos ir venerinių ligų dispanceris.
Sovietmečiu į jį patekdavo ne tik aštuoniolikamečiai, kuriems buvo privaloma pasitikrinti, ne tik susirgusieji, bet ir tie, kurie milicijai atrodydavo keistai. Tarp atrodančių keistai buvo daug meno pasaulio atstovų, kurie šioje teritorijoje praleisdavo nuo kelių parų iki mėnesio.
Bokšto gatvė su laisva meile siejama ne tik nuo tų laikų, kai ten atsirado venerinių ligų gydykla. „Susiradai merginą kaip iš Bokšto gatvės“, - juokaudavo vilniečiai. Senovėje ši gatvė buvo raudonųjų žibintų kvartalas, o kiekviename pastate veikė po du tris bordelius. Kalbama, jog paskutiniajame šios gatvės name gyveno vyriausiasis miesto budelis, o nekaltybės netekusi mergina ją galėdavo atgauti tik ištekėjusi už budelio.
Skulptorių istorijos
Apie budelius J. Žėkas pasakojo sustojęs prie Rotušės aikštėje įrengto, bet dar neįjungto fontano. Jis įsitikinęs, kad šį fontaną suprojektavę architektai turėjo būti gerokai apsvaigę bohemos atstovai, nes jis atsirado giljotinos vietoje. Žiaurias bausmes nusižengusiems vilniečiams vykdę budeliai dažniausiai atvažiuodavo iš Rumunijos, kur veikė budelių akademija. Istorijos šaltiniai mena, jog šios profesijos žmonės uždirbdavo daugiau už miesto merą.
Vilniečiai žudikams buvo negailestingi. Būtent dėl to IXX amžiuje paminklas Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui, dėl savo žiaurumo pramintam Koriku, sostinėje išstovėjo tik kelis mėnesius. Priešais dabartinę Prezidentūrą pastatytas paminklas stovėjo trumpiausiai per visą Vilniaus istoriją.
Kalbama, jog vieną paminklo pusę vilniečiai aplaistydavo valerijonu, o kitą ištepdavo žuvų taukais, todėl prie jo nuolat rinkdavosi būriai kačių ir šunų. Nesutaikomi gyvūnai keldavo tokį pragarišką triukšmą, kad paminklą netrukus teko nugriauti.
Paminklai keitėsi ir S. Moniuškos skvere. Menininkai juokauja, jog kompozitorius S.Moniuška pavogė poeto S. Puškino kojas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šioje vietoje stovėjo S.Puškino paminklas. Vėliau jis buvo perkeltas į Markučius, o ant jo postamento pritvirtintas S.Moniuškos biustas.
Anksčiau S. Moniuškos paminklas stovėjo Šv. Jonų bažnyčioje, prie pat vargonų. Šioje bažnyčioje jis dirbo vargonininku.
Ne vienas literatūrinės išvykos dalyvis prisiminė, kaip dažnai studijų metais su draugais prisėsdavo šalia K. Donelaičio paminklo. „Alkoholio parduotuvė buvo netoli, o po stogu neužlydavo“, - pasakojo vienas vilniečių, o gidu tapęs J. Žėkas paaiškino, kodėl K. Donelaitis įkurdintas jaukioje vietoje, po stogu.
Ši skulptūra pagaminta papjė-mašė technika iš popieriaus pluošto, todėl lietus jai būtų pavojingas. „Šią skulptūrą turėjęs sukurti K.Bogdanas gavo didžiulį honorarą. Nežinodamas, ką su juo daryti, jis pasikvietė draugų ir tarėsi. Tarėsi tol, kol pinigų nebeužteko nei bronzai, nei metalui. Tuomet su architektu buvo sutarta popierinę skulptūrą saugiai pastatyti po stogu“, - pasakojo J. Žėkas.
Vilniaus univerisiteto fasadą puošia dar vieno Vilniaus skulptoriaus darbas – Jono Meškelevičiaus sukurtos bareljefinės bibliotekos durys. 1996 metais kilo nemažai intrigų, kai paaiškėjo, kad konkursą sukurti šioms durims laimėjo iki tol akmens skulptūras daręs Vilniaus bohemos atstovas J. Meškelevičius. Vienintelis jo kūrinys iš bronzos tapo bene garsiausiu prieš aštuonerius metus mirusio skulptoriaus darbu.
Vilniaus bohemos žinovo J. Žėko surengtas pasivaikščiojimas pavadintas „Nuo M. K. Sarbievijaus iki T. A. Rudoko“, tačiau pernai mirusį poetą daug kas prisimena ir be gido. Tik niekas negalėjo atsakyti į gido klausimą, kas parašyta ant T. A. Rudoką įamžinančios lentelės Literatų gatvėje. Ten rašoma: „Aš būsiu grubus kaip Dievas“.
