Juodųjų muzikos katilas
Per dvi dienas penkiose Keiptauno tarptautinio suvažiavimų centro scenose pasirodė kelios dėšimtys grupių, tarp jų – legendinio Jeano Luco Ponty, Jacko DeJohnette, Roberto Glasperio, kubiečių „Buena Vista Social Club“ bei kiti pasaulyje pripažinti kolektyvai. Tačiau labiausiai festivalio džiazo katilą kaitino šventės šeimininkai – Pietų Afrikos Respublikos muzikantų buvo daugiausia.
Vieną koncertą festivalyje surengusi D. Pulausko grupė (D. Pulauskas, Valerijus Ramoška, Kęstutis Vaiginis, Rimantas Brazaitis, Leonidas Šinkarenka ir Linas Būda) nuo Keiptauno įspūdžių jautėsi išsekusi kaip niekad.
Tai sunkiai įsivaizduojamas muzikos konvejeris, - pasakojo apie renginį A. Gustys. – Grupės scenose keitėsi beveik be pertraukų. Visą laiką skambėjo dinamiška, intensyvi muzika lyg roko festivalyje, pauzeles užpildydavo didžėjai. Matėme tik kelias baltųjų grupes. Publika siūbčiojo nuo scenos prie scenos – prie salių susidarydavo eilės ir kamščiai. Lakstėme ir mes – abi dienos prabėgo ant kojų“.
„Džeme“ skambėjo repas
Didžioji renginio scena „Kippies“ suburdavo tūkstantinę klausytojų minią, o pati kameriškiausia festivalio erdvė prilygo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salei. Joje skambėjo rafinuotesnis džiazas, kurio buvo galima klausytis sėdint patogiose kėdėse.
D. Pulausko kompanija pasirodė antroje pagal dydį scenoje, išsiskirdamas tarp jos grupių spalvingais muzikos tembrais. Dainius prisipažino siekęs per daug nenutolti nuo festivalio standartų ir afrikietiško skonio, mat lankėsi jau dešimtoje Juodojo žemyno šalyje. Jis įtraukė į programą, kurioje skambėjo albumo „Mixtum Compositum“ kompozicijos, tik vieną lėtesnį kūrinį.
Ir vis tiek vilniečius nukonkuravo beveik tuo pat metu pasirodymą pradėjusi festivalio žvaigždė, tris kartus apdovanota „Grammy“ vokalistė Jill Scott – publika metėsi pagrindinės scenos link.
DPG nariams nepavyko pamuzikuoti ir afrikietiškame „džeme“. Ten pirmaisiais smuikais griežė būgnininkai ir kūningos vokalistės - liejosi audringi ritmai, repas, visi šoko ir šaukė.
„Kitur toks „džemas“ būtų neįmanomas – jis taip mus įtraukė, kad išbuvome iki ryto. Daugiau baltųjų jame nematėme“, - dalijosi įspūdžiais A. Gustys.
Stebino tik malonūs dalykai
DPG nuo 1999-ųjų kaupia patirtį muzikuodama svarbiausiose Azijos ir Afrikos džiazo scenose. Garsiuose pasaulio festivaliuose pasirodo ir kiti lietuviai, bet tarptautiniuose kolektyvuose, kurie retai atlieka lietuvių kompozicijas. DPG groja vien lietuvišką - savo lyderio D. Pulausko - muziką.
Kvietimas pristatyti ją Keiptaune – vienas maloniausių jos įvertinimų autoriui. Šiame festivalyje vilniečiai įsitikino, kad kalbos apie jo aukštą lygį – ne iš piršto laužtos.
„Po nesusipratimų Etiopijoje ir Egipte, šiose šalyse regėtų kontrastų, skurdo ir netvarkos tai buvo kitas pasaulis“, - pripažino A. Gustys ir D. Pulauskas.
Egiptiečiai prieš porą savaičių sugebėjo pamesti Dainiui skirtą instrumentą, o Etiopijoje nesklandumai prasidėjo nuo muitinės.
Pasak A. Gusčio, Keiptauno festivalis tikslumu prilygo šveicariškam laikrodžiui. DPG muzikantus nustebino nebent tai, kad dar nespėję po koncerto įsipilti vyno jie jau gavo jo DVD, mat grojant aplinkui skraidė filmavimo kameros.
Netikėta buvo po ankstesnių gastrolių Afrikoje ir miesto švara, ramybė, šilti, trykštantys gera energija keiptauniečiai. Matyt, ne veltui jie taip uoliai rūpinasi atvykėliais: festivalyje muzikantus ir jų instrumentus kaip oro uoste tikrino tiek kylant į sceną, tiek nulipus nuo jos.
Laukia naujas šuolis
„Gerai pasitreniravome prieš pasirodymą šį birželį Otavos džiazo festivalyje Kanadoje, - atskleidė A. Gustys. - Ten bus kelios dešimtys tokio lygio džiazo žvaigždžių kaip Nicholas Paytonas, Danilo Perezas, Davidas Sanbornas, Cortney Pine‘as, Wyntonas Marsalisas. Savo festivaliuose sulaukiame tik vieno kito tokio atlikėjo.“
DPG tai bus 98-asis festivalis ir 18-os kūrybos metų kulminacija.
„Grupė nepraranda geros formos, nes kiekvienas jos narys daug dirba, - aiškino lyderis. – O visi kartu prieš rimtus pasirodymus mes repetuojame net pauzes tarp kūrinių, kad scenoje nebūtų stabčiojimų, publikos dėmesys nenusilptų.“
„Kitos grupės zulina tą patį repertuarą šimtus koncertų ar net visą gyvenimą, o Dainiaus grupė kuria naujas programas, leidžia kompaktinius diskus, - atkreipė dėmesį A. Gustys. – Azijos ir Afrikos kraštai būtent iš šios grupės muzikos sužinojo apie Lietuvos džiazą.“
Lydi stichijų šėlsmas ir nesusipratimai
DPG muzikantus nuo pirmosios kelionės į Kiniją 1999-aisiais egzotiškuose kraštuose lydi netikėtumai. Anuomet atvykusį koncertuoti į Čanšuną ansamblį pasitiko tuščia scena – organizatoriai nepasirūpino prašytais instrumentais. Jų teko paniškai ieškoti prieš pat koncertą visame mieste. Būgnai buvo surasti kariuomenėje – juos iškilmingai į sceną įnešė kareiviai. Tuo metu Kinijoje dar tik pradėjo skambėti džiazas.
2011-aisiais grupę, grįžusią į šią šalį koncertuoti jau penkiuose festivaliuose, nustebino ne tik kinų techninis arsenalas, bet ir neišmanymas, kaip juo naudotis. Kartais prireikdavo visos valandos vien prijungti klavišinius prie elektros srovės. Muzikantams nelikdavo laiko parepetuoti.
Svarbiausio tose gastrolėse vilniečių pasirodymo Honkongo festivalyje vos nesužlugdė aštuonių balų uraganas. Dėl jo buvo atšaukti lėktuvų skrydžiai, uždarytos įstaigos, mokyklos ir parduotuvės, muzikantai buvo įkalinti viešbutyje.
Grupė patyrė gamtos stichijų šėlsmą ir 2007-aisiais važiuodama iš Džakartos džiazo festivalio „JakJazz“ Indonezijoje. Kilo žemės drebėjimas ir kelią į oro uostą užliejo jūra.
2012-aisiais keliaudamas į Etiopijos festivalį Adis Abeboje „Acacia“ kolektyvas buvo visą parą įkalintas sniegu užverstame Stambulo oro uoste, kur trūko vietos net prigulti, nes buvo atšaukta 170 skrydžių.
Šį kovą nusileidusius Kaire DPG muzikantus apakino smėlio pūga – nieko nebuvo matyti dešimties metrų spinduliu, užsikirto fotoaparatai. Kairo centre suskambus džiazui po atviru dangumi, mieste nesiliovė neramumai ir demonstracijos.
D. Pulauskas ir DPG saksofonininkas R. Brazaitis yra išmaišę visą pietinę Afrikos dalį – devynias valstybes - dar sovietmečiu su „Oktavos“ ansambliu. Jie grojo karo zonose, džiunglėse ir kapitalistinėse kolonijose. Tais laikais į gastroles reikėdavo vežtis savo aparatūrą. Ją skraidindavo dėžėse, kurias prireikus taisydavo patys muzikantai.
