Modestas šiuo metu yra Vilniaus kolegijos Menų fakulteto trečiakursis, studijuojantis šokių pedagogiką. Paskutiniame kurse besimokantis jaunuolis jau šį pavasarį taps vienu iš pirmųjų Lietuvoje diplomuotu šokio pedagogu, gebančiu ugdyti ne tik sveikųjų, bet ir žmonių vežimėliuose šokio talentą.
„Kai naujai sutiktiems žmonėms pasakau, ką veikiu – stoja ilga pauzė. Po to manęs klausinėja, ar nesunku dirbti su negirdinčiaisiais. Visus labiausiai stebina tai, kaip kurtieji ar neprigirdintys gali jausti ir šokio judesiais atsiliepti į muziką, rimtą. Nors apie kurčiuosius per pastaruosius du metus sužinojau labai daug, visgi ir mane iki šiol stebina tas fenomenas, kad kurtieji gali šokti taip pat gerai, kaip ir girdintieji“, - pripažįsta Modestas.
Šiuo kurčiųjų šokio trupės „Tyla“ vadovo pastebėjimo teisingumu lietuvaičiai turės progą įsitikinti gyvai. Į Lietuvą jau gegužės mėnesio pradžioje atvykstanti Kinijos neįgaliųjų meno trupė savo pasirodymu „My Dream“ atskleis, kad žmogaus galimybės - tai ne fizinė jėga, o vidinė stiprybė ir tikslo nuoširdumas. Šokio mylėtojai galės mėgautis Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, baletu, Lotynų Amerikos ritmais. Garsusis Kinijos neįgaliųjų meno trupės šokis „Thousand-handBodhisattva“ demonstruos absoliučią jo atlikėjų judesio, plastikos bei vidinio pasaulio harmoniją.
Jaunasis kurčiųjų šokių trupės „Tyla“ vadovas atskleidė paslaptį, kodėl kurtieji sugeba tapti gerais šokėjais.
- Modestai, kiek laiko dirbi su kurčiųjų šokio trupe „Tyla“?
- Kolektyvui pradėjau vadovauti būdamas antrame kolegijos kurse. Tuomet kaip tik keitėsi Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre įsikūrusio kurčiųjų šokio kolektyvo „Tyla“ vadovas. Beveik visi buvusios trupės nariai išsivažinėjo po pasaulį. Reikėjo burti naujus žmones.
- Kaip sekėsi tai daryti?
- Pirmą dieną jaučiausi kaip pirmokas. Viskas buvo nauja. Darbdaviai tikino, kad padės dėl gestų kalbos, dėl vertimo. Tačiau jų pagalbos man prireikė tik pirmąją dieną. Trupėje buvo vos girdinti mergina, kuri man padėjo bendrauti su grupe. Po truputį pradėjau mokytis gestų kalbos. Dabar su savo žinioms jau išsiverčiu ir galėčiau susikalbėti net jei trupėje nebūtų šiek tiek girdinčio žmogaus.
Pradėjau dirbti su visiškai nauju kolektyvu. Nė vienas jo narys nėra profesionalus šokėjas. Tačiau visi dega noru mokytis. Todėl sparčiai tobulėja. Štai, kai tik pradėjau dirbti, pirmą šokį pastatėme per du-tris mėnesius. Jį gerai išmokome ir galėjome šokti scenoje prieš žiūrovus.
- Papasakok, kaip vyksta šokio mokymosi procesas. Ar su negirdinčiais dirbti sudėtingiau?
- Mokymosi procesas prasideda nuo judesių, derinių. Iš pradžių išmokstama judesių kombinacija, po to pasirenkama muzika, kuri nebūtų labai ritminga. Ji turi būti „laisvesnė“, kad jei ir šokėjai nepataikytų į rimtą, to nelabai matytųsi. Kai kurie kurtieji muziką girdi, kiti jaučia per grindis. Repeticijų ir koncertų metu visada statome garso kolonėles ant žemės, kad žemi dažniai virpintų grindis.
Kai geriau pramokstame judesius, iš trupės narių pasirenkame kurį nors lyderį, pagal kurį kiti turi orientuotis ir stengtis sinchronizuoti judesius. Kai stačiau pirmą šokį, labai nustebau – nepaisant to, kad trupė neatliko kažkurių smulkių judesių, jie sušoko beveik taip pat gerai, kaip ir mano grupiokai per atsiskaitymą. Mat, lygiai tą patį šokį buvau statęs ir kolegijoje.
- Kas svarbiausia mokantis šokti?
- Svarbiausia yra noras. Su kolektyvu dirbu antri metai ir pastebiu, kad jie nori dirbti ne valandą, o daugiau. Būtent tai ir lemia rezultatą. Kiekvieną šokį reikia adaptuoti, pritaikyti, kad jiems būtų patogiau.
Prisimenu, kartą jie pareiškė norą šokti hip-hopą. Po to internete pamatė filmuką, kaip aš Operos ir baleto teatre su grupe šokau indišką šokį – Bolivudą. Jie labai užsispyrė išmokti šį šokį. Sakiau jiems, kad jis nėra vienas iš lengviausiųjų. Tačiau jie laikėsi savo. Galiausiai nusprendžiau, kad šoks penki žmonės ir ruošiame šį numerį šventei. Visi uoliai vaikščiojo į repeticijas ir kantriai mokėsi. Pasiruošti puikiai pavyko.
Pats praktikuoju labiau šiuolaikinį šokį, kurį kurtiesiems išmokti yra lengviau nei kokius pramoginius ar tautinius šokius.
Svarbu ir tai, kad kolektyve būtų vidinė dvasia, kuria visi gyventų ir jaustųsi kaip šeima. Šiuo metu turiu du „ašinius“ žmones. Vienas jų kartas nuo karto visiems primena derinį, kitas - gali pamokyti, kaip tą derinį reikia teisingai atlikti.
Eidamas į repeticijas, jaučiuosi einantis susitikti su gerais draugais. Visi esame susibendravę. Tarpusavyje šokėjai taip pat labai šiltai bendrauja. Yra žmonių, kurie moka kitus nuraminti, užvesti ant kelio.
- Ar per tą laiką pasikeitė tavo paties požiūris į kurčiuosius ir, apskritai, neįgaliuosius?
- Per pastaruosius du metus labai pakeičiau savo požiūrį. Ankščiau, dar prieš dirbdamas kolektyvo vadovu, kurčiųjų gatvėje net nepastebėdavau.
Kai pradėjau dirbti, pamačiau visai kitą pusę. Pažinau jų problemas. Supratau, kaip jie šokiuose gali judėti bei ko negali atlikti. Bendraudamas ieškojau geriausio būdo kaip su jais dirbti. Kadangi kažkokios metodikos Lietuvoje nėra, kūriau savo pedagoginį metodą.
Per užsiėmimus pastebėjau, kad nesvarbu, jog jie negirdi muzikos. Tai visiškai netrukdo jiems judėti taip pat, kaip ir girdintiesiems. Priešingai - kai tik girdintieji bando šokti tyloje, jiems dažnai nelabai sekasi. O kurtieji šiuo atžvilgiu yra stropesni – iš jų kažkas yra atimta, ir jie nori gauti daugiau. Asmeniškai man labai patinka dirbti su kurčiaisiais, nes jie labiau susikoncentravę į patį darbą. Jie pamiršta savo bėdas, bando atsipalaiduoti. Jie tiesiog ateina ir stengiasi, kantriai dirba, mokosi judesius.
Kolegijoje studijuoju dvigubą specialybę - šiuolaikinis šokis ir šokis su vežimėliu. Priklausysiu ir pirmajam absolventų kursui Lietuvoje, kurie bus diplomuoti šokio mokytojai, galintys dirbti su neįgaliaisiais.
- Ar jau pavyko išsiaiškinti, kaip jie jaučia muziką?
- Pastebėjau, kad kiekvienas iš jų rimtą jaučia vis kitaip. Atrodo, rodai vieną judesį, bet gaunasi keli skirtingi judesiai. Žinoma, tai lengvina situaciją, kai nori padaryti kažkokią improvizacinę dalį.
Supratau, kad jei nori pasiekti gerų rezultatų, turi pradėti nuo mažų dalykų, kurie padėtų negirdintiems atsipalaiduoti. Jie labai nemėgsta suktis, kadangi turi klausos negalią. Kiekvieną pamoką prašiau suktis bent po truputėlį. Galiausiai jie pamatė, kad šokiuose tikrai būtina išmokti suktis, jei nori parodyti kažką įdomiau. Šiek tiek prigirdintys noriai dirba, prašo leisti pasiimti muzikos į namus, kad galėtų repetuoti patys.
Kurtieji yra uždari žmonės. Tai pastebima iš jų judesių kampuotumo. Kai paprašai ištiesti rankas, jie jų tikrai neišties, kol tu neprieisi ir nepadėsi. Jiems trūksta laisvumo. Galbūt tam įtakos turi ir visuomenėje susidaręs atstumas tarp jų ir girdinčiųjų, bendravimo trūkumas. Todėl paprašyti jų paimprovizuoti yra sunku. Jie kol kas bijo, nenori.
Tą baimę ir susivaržymą siekiame peržengti mokydamiesi šokio. Kuo žmogus yra labiau atsipalaidavęs, tuo lengviau jis bendrauja, greičiau mokosi. Jei savo trupės žmonėms per bendrą laiką kartu padėčiau pasidaryti bent kiek laisvesniems, labai džiaugčiausi, kad jie kažką gavo. Manau, kad ir visuomenėje jie kitaip elgtųsi. Taip pat ir juos, tikriausiai, kitaip priimtų. Per tuos metus pastebėjau, kad tarp lankančių šokius negirdinčių mokinių vis dažniau atsiranda drąsesnių.
- Kokia yra tavo, kaip vadovo, kolektyvo vizija, ko siekiate?
- Mano vizija – kad kolektyvas „Tyla“ galėtų pilnavertiškai konkuruoti girdinčiųjų šokių konkursuose. Jų Lietuvoje yra keli. Gal dar ne šiais metais, bet kitais metais jau galėsime juose dalyvauti. Pamėginsime pakonkuruoti, parodyti, kad žmonės su negalia nėra prastesni ir gali lygiai taip pat gerai šokti.
Viešų pasirodymų jau turėjome ne vieną. Dažniausiai juos rengiame Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre. Taip pat esame pasirodę tarpmiestiniame kurčiųjų suvažiavime Kaune. Taip pat ir pernai, per kurčiųjų mugę, Katedros aikštėje. Tada ir man su trupe teko šokti, kadangi vienas trupės šokėjas buvo susirgęs. Buvo labai keistas potyris – pirmą kartą šokau kartu su negirdinčiaisiais.
Nuo pat darbo pradžios bandžiau suprasti, kaip jie jaučia muziką. Nusiimdavau batus, bandydavau pajausti ritmą per grindis. Vis tiek nesupratau, kaip jie gali taip gerai viską jausti ir perteikti. Vėliau man paaiškino, kad priešingai nei girdinčiųjų, kurčiųjų neblaško jokie pašaliniai garsai ar triukšmas. Jie gali labai susikoncentruoti į tai, ką tuo metu daro, ir viską beveik tobulai išpildyti.
Artimiausias savo pasirodymą planuojame surengti Motinos dienos proga - gegužės 10 d., Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre.
