I. Margalit – solidžių apdovanojimų pelniusi dramaturgė, televizijos scenaristė, aktyviai koncertuojanti pianistė, pelniusi tarptautinį pripažinimą. Iš Izraelio kilusi menininkė šiuo metu gyvena JAV. Iš I. Margalit pjesių labiausiai išgarsėjo „Trio“ – 2008 metais parašyta romantiška drama. Apie šios pjesės sukūrimo motyvus autorė yra nemažai pasakojusi užsienio spaudoje. Pateikiame I. Margalit minčių, iš kurių galima sužinoti „Trio“ rašymo istoriją.
- Kas jus paskatino parašyti „Trio“? Kuo jus sudomino R. Schumanno, C. Schumann ir J. Bramso istorija?
- Turėjau ciklą koncertų Frankfurte, Miunchene, Niujorke ir Londone. Juose dalyvavo profesionalūs aktoriai. Pertraukose tarp muzikos atlikimo mes pasakojome apie kompozitorius. Dvi iš programų buvo skirtos R. Schumannui ir J. Brahmsui. Taip prasidėjo intensyvios šios temos studijos.
Koncertų ciklo sėkmė paskatino ZDF – Antrąjį vokiečių kanalą - užsakyti vienos valandos televizijos filmą apie C. Schumann, kuriame vaidino garsūs vokiečių aktoriai. Jau vėliau, pradėjusi rašyti teatrui, supratau turinti tiek daug pasakyti šia tema, todėl ir parašiau „Trio“.
- Kiek rėmėtės istoriniais faktais? Kiek jūsų pjesėje meninės fikcijos?
- Pjesės skeletas sukonstruotas iš istorinių faktų. Kai kurie siužeto vingiai neišvegė poetinio pagražinimo vardan dramatinės įtampos. Pavyzdžiui, R. Schumannas nebuvo atleistas iš darbo būtent tą dieną, bet tai įvyko apytiksliai tuo metu. Visos santykių interpretacijos – mano fantazijos kūrinys.
Perskaičiau viską, ką galėjau rasti susijusio su kompozitorių biografijomis: laiškus, istorinius dokumentus. Susipažinau su R. Schumanno brolio palikuone, gyvenusia Frankfurte, bendravau su ja. Vos baigusi savo tyrimą pradėjau rašyti pjesę ir išlaisvinau savo dramaturginę fantaziją.
Esu įsitikinusi, kad dalis muzikologų nesutiktų su mano traktuote, bet juk tai ir yra visas istorijos žavesys – niekas nežino tiksliai, kas įvyko. Tai ne dokumentinis filmas. Labiausiai mane sužavėjęs aspektas Schumanno-Claros-Brahmso istorijoje buvo konfliktas tarp trijų gigantų, didžių asmenybių, kurios myli, žavisi ir beveik sunaikina viena kitą, vos tik susiduria jų asmeninės aistros ir meninis egoizmas.
- Kokie momentai įdomiausi rašant pjesę? Kokios iškilo kūrybinės problemos, kliūtys?
- Egzistuoja dvi pagrindinės problemos, išskyrus įprastinę, kad reikia parašyti gerą pjesę. Pjesė prasideda tą dieną, kai J. Brahmsas pirmą kartą sutitinka Clarą ir R. Schumanną - porą, 13 metų išgyvenusią santuokoje.
Negalima suvokti konflikto tarp R. Schumanno ir Claros gelmės, nesuvokiant jų bendros praeities. Užduotis dramaturgui – kaip pateikti praeitį, nesinaudojant tradicine ekspozicija, praeities aprašymu? Mano nuomone, ekspozicija pjesėje tampa lyg paaiškinamuoju balsu kine – toks sąlygiškumas tampa tikru įžeidimu publikos intelektui. Visada esu linkusi pasitikėti publika, leisdama jai pačiai sudėti prasminius taškus ir savarankiškai traktuoti istoriją.
Kita problema tapo muzikos vaidmuo pjesėje. Aš norėjau, kad muzika taptų savarankišku personažu pjesėje – ji turėjo tapti savotišku personažų sielų balsu. Be to, labai sunku suderinti klasikinės muzikos akademiškumą su patrauklumu publikai ir analize iš nūdienos požiūrio. Mano sprendimas: visus dialogus apie muziką, jos kūrybą, atlikimą įvilkti į humoro formą. Labai tikiuosi, kad man tai pavyko.
- Ar turi ką nors bendro pianistės ir dramaturgės kūrybos principai?
- Panašiai formuoji laiką, kuri kulminacijos struktūrą, pasirenki prasminius akcentus. Dar viena bendrystė – būtina žiūrėti į savo darbą savikritiškai ir nuolat taisyti jį. Yra didžiulis skirtumas tarp pirmo kūrinio atlikimo ir tos akimirkos, kada kūrinys įamžinamas profesionaliame įraše. Visą laiką kirba klausimas, ar kada nors pasieksi tobulybę.
Tas pats ir rašant pjesę. Gali sumažinti siužetinių linijų po kiekvienos repeticijos, ir tai jau po kokių šešiolikos korektūrų, kurias pati darei prieš tai. Pjesėje beveik neįmanoma pasiekti taip trokštamo tobulumo. Tai viso gyvenimo darbas. Visų elementų susiliejimas į vienį – tai stebuklingiausias momentas.
- Gal galite papasakoti įvykį iš savo gyvenimo, tiksliausiai charakterizuojantį jus kaip rašytoją ir žmogų?
- Būdama aštuonerių dalyvavau nacionaliniame rašinių konkurse ir tapau viena prizininkių. Nugalėtojams teko garbė vieneriems metams tapti vaikiško žurnalo „Mūsų kraštas“ reporteriais. Mano pirmąja kūrybine užduotimi tapo aprašyti Izraelio prezidento vizitą į gimtąjį Haifos miestą.
Po to, kai mano reportažas buvo išspausdintas, redaktorius pasakė man, kad tai ne žurnalistinė medžiaga todėl, kad aš daug labiau įsigilinau į įvykio atmosferą ir emocijas nei į informacijos surinkimą.
- Kokios tradicinės pradedančiųjų dramaturgų klaidos?
- Didžiausia klaida – manyti, kad pirmas projektas yra geras. Priimkite pagyras su nepasitikėjimu, o kritiką su humoru. Jos abi lygiai taip pat gali būti ir teisingos, ir klaidingos.
Klausykitės aktorių per repeticijas. Geram aktoriui reikia nedidelio teksto.
Atspirties taškas visada turėtų būti noras ko nors išmokti. Teatras visada yra bendrų pastangų suma ir geras galutinis rezultatas visada tampa daugelio talentų susivienijimo rezultatu.
Aš labai daug ko išmokau iš savo pjesių režisierių ir aktorių. Visada stengiuosi taisyti savo klaidas ir reaguoti į kitų žmonių idėjas.
Kine – režisierius yra žvaigždė. Televizijoje - prodiuseris. Klasikinėje muzikoje – dirigentas. O teatre spektaklis yra žvaigždė. Ir man labiausiai tai patinka.
