Parodos kuratoriai – nedidelės, bet ambicingos galerijos „BWA Warszawa” įkūrėjai J. Kowalska ir Tomaszas Plata. Per keletą viešnagės dienų spėję susipažinti su Vilniaus meno scena jie buvo labai nustebę, kad ryšiai tarp kaimyninių šalių menininkų labai menki. Pavyzdžiui, su Vilniaus galerijų „Vartai” ir „The Gardens” atstovais kuratoriai susipažino ne Lietuvoje ar Lenkijoje, o Austrijoje, Vienos meno mugėje.
„Nors galerija „BWA Warszawa” dvidešimčia metų jaunesnė už „Vartus”, Europos vizualiųjų menų scenoje ji jau yra žinoma”, – pabrėžė „Vartų” galerijos savininkė Nida Rutkienė.
Alternatyva – apokalipsė?
Lenkų galerija, sulaukusi pasiūlymo surengti jubiliejinę parodą, nusprendė parodyti vilniečiams, kokią Varšuvą mato šio miesto menininkai.
Juk Lenkijos sostinė, kaip ir Vilnius, ne taip greitai virsta normaliu europietišku miestu, kaip norėtųsi daugeliui. Lietuviai pagaliau turi Nacionalinę dailės galeriją, o lenkai vis dar svajoja apie solidų moderniojo meno muziejų.
Pasak kuratorių, ir Varšuvos galerijos labiau panašios į Vilniaus, o ne į Berlyno ar Amsterdamo. Pavyzdžiui, jų lankytojai niekaip neįpranta pirkti menininkų darbų galerijose. Juos labiau vilioja galimybė nusiderėti pagurkšnojus ko nors rimtesnio dailininkų studijose.
Pradėjus atrinkinėti eksponatus parodai Vilniuje jos rengėjų laukė tikras netikėtumas. Mat dauguma darbų, kuriuose menininkai tyrinėja ne tik Varšuvos, bet ir apskritai miesto įvaizdį, buvo akivaizdžiai apokaliptiniai.
„Apokalipsė neturėjo nieko bendra su mūsų pirminiu sumanymu, tačiau autorių darbai buvo tokie, kad tarsi savaime atsirado filmą apie pasaulinę atominę apokalipsę primenantis parodos pavadinimas”, – prisipažino J. Kowalska.
Niūrus kūrėjų žvilgsnis į ateitį neišgąsdino parodą atidariusios Varšuvos merės Hannos Gronkiewicz-Waltz. „Tai paroda, kuri rodo meninę mūsų miesto ateities viziją, ir, matyt, kai šie žmonės ateis į valdžią, jie tą viziją įgyvendins”, – šypsojosi Varšuvos vadovė.
H. Gronkiewicz-Waltz sakė supratusi, kad menininkai stengiasi pasiūlyti alternatyvą stereotipams, kurie susiję su Lenkijos sostinės ateitimi.
Architektūriniai nacių planai
Varšuva šioje parodoje nė kiek neprimena to miesto, į kurį lietuviai plūsta apsipirkti, kuriame stabteli keliaudami į šiltesnius Europos kraštus. Ji tampa idėjų ir ideologijų susidūrimo kryžkele, bauginamai patrauklia vieta.
Jau pirmoje salėje galima pamatyti Tatruose tragiškai žuvusio Jano Dziaczkowskio utopinį architektūrinį projektą „Kalnai Varšuvai”. Jis visai rimtai siūlė Lenkijos sostinę apsupti specialiai suformuotais aukštais kalnais. Menininko sumanymo esmė – priversti miestą augti savo ribose, tvarkyti ir tankinti jo užstatymą, o ne beatodairiškai ir chaotiškai plėstis į priemiesčius. Tai gana aktualu ir Vilniui, nors čia netrūksta natūralių kalvų.
Gretimoje „Vartų” salėje – dar vienas Lenkijos sostinės ateities projektas. Aleksandros Polisiewicz darbas „Wartopia” – virtualus Varšuvos modelis, sukurtas pagal nacistinius Antrojo pasaulinio karo laikų planus.
Vokiečių architektai Hubertas Grossas ir Friedrichas Pabstas buvo pasiruošę visiškai sugriauti Varšuvą. Pastatyta iš naujo ji turėjo tapti nykiu Vokietijos provincijos miestu, kuriame galėtų gyventi apie 200 tūkst. žmonių.
Tyrinėja ateities modelius
Daugumos parodoje pristatomų kūrinių autoriai – 25–29 metų. Tačiau yra ir keli vidurinės kartos atstovai. Tarp jų ir vienas žymiausių šiuolaikinių Lenkijos menininkų – fotografas, instaliacijų ir performansų kūrėjas Zbigniewas Libera.
Kritinio meno pradininku dažnai pavadinamas menininkas išgarsėjo kūriniu „Lego. Koncentracijos stovykla”. Naujausiuose darbuose Z. Libera tyrinėja galimus civilizacijos ateities modelius. Įspūdinga ir, deja, gana tikroviška. Tiesa, sveikos ironijos čia irgi pakanka.
Kaip ir garsiajame režisieriaus ir dailininko Wojteko Ziemilskio kūrinyje, kuris buvo specialiai sukurtas pernai gruodį išpranašautai pasaulio pabaigai.
Gruodžio 21 dieną ant Varšuvos viešbučio „Marriott” vietoj įprastų reklamų žmonės tris valandas galėjo stebėti užrašą: „Ar gyvatės oda auksinė? Ar tokia ir turi būti?”
Tie keisti klausimai – tiesioginė nuoroda į Czeslawo Miloszo „Giesmę apie pasaulio pabaigą”. Ne mažiau keista, graži ir kartu šiurpoka nedidelė Nicolas Grospierre’o instaliacija „Stiklinis namas”, tapusi parodos simboliu.
2008 metais Venecijos architektūros bienalėje "Auksinį liūtą" pelnęs menininkas šį kartą paprasčiausiai nufotografavo naktinį Lenkijos nacionalinio banko fasadą su vešlia augalija languose. Lyg ir visai paprastas darbas skatina susimąstyti ir apie lietuviškas architektūros, dailės, taip pat bankų, teisėsaugos tendencijas.
