S. Parulskis prisiminė, kad prašymą parašyti pjesę išgirdo prieš metus. Jis per keletą mėnesių parašė vienam aktoriui skirtą mono pjesę „Purvas“, kurią ilgokai taisinėjo.
„Nebūtų visai tikslu sakyti, kad aš tą pjesę rašiau konkrečiai V. Šapranauskui.
Kadangi tai mono pjesė, aš ją rašiau tam tikro tipo vyrui, kuriam greičiausiai priklausė ir V. Šapranauskas.
Tai linksmai graudi ar graudžiai linksma pjesė, kurioje juokas virsta skaudžiais ir svarbiais dalykais. Mano manymu, ji V. Šapranauskui būtų tikusi“, – sakė S. Parulskis.
Rašytojas atskleidė, kad į pjesę „Purvas“ tam tikros temos atklydo ir iš jo eseistikos, sugulusios knygoje „Prieš mirtį norisi švelnaus“.
V. Šapranauskas ją buvo skaitęs ir jam ten daug kas buvo artima.
„Tai pjesė apie vyrą, apie žmogų, apie vienatvę, apie sunkų buvimą piliečiu šiame pasaulyje. Konkretaus siužeto joje kaip ir nėra, nes tai vis dėlto mono pjesė. Tiesiog parke sėdi vyras, susipykęs su žmona ir išėjęs iš namų, ir apmąsto savo egzistencius rūpesčius.
Kadangi atmetus V. Šapranausko žvaigždės karjerą, mano ir jo gyvenimas turi tam tikrų sąsajų, tai rašydamas jam aš naudojausi ir savo patirtimi.
Trumpai tariant, pjesėje narpliojamos pagyvenusio vyro problemos – nuo buities iki būties. Šiaip ar taip, Vytautui ta pjesė patiko. Bent jau jis sakė, kad joje daug jam aktualių temų“, – kalbėjo S. Parulskis.
Pjesę ėmęsis režisuoti K. Smoriginas teigė dar net nesvarstęs, kokiame teatre ji galėtų būti parodyta? „Tik praėjusių metų pabaigoje buvome pradėję ją skaityti, po truputį repetuoti. Tačiau dėl Vytauto gastrolių turo po Lietuvą darbą teko pristabdyti“, – kalbėjo K. Smoriginas.
K. Smoriginas prisminė, kad paskutinį kartą su savo kolega V. Šapranausku bendravo prieš pastarąjį jo dingimą iš televizijos ekrano.
„Po to, kai buvo paskelbti „Sidabrinės gervės“ nominantai, naktį jis man parašė žinutę sveikindamas, kad abu buvome nominuoti šiam apdovanojimui. Aš neatsakiau, o ryte sulaukiau Vytauto skambučio.
Kalbėjomės linksmai. Jis atsiprašė, kad nebus sekmadienį rengiamoje mano gimtadienio šventėje (K. Smoriginui pirmadienį sukanka 60 metų – Red.), nes jam reikės vesti laidą „Chorų karai“.
Aš jo irgi atsiprašiau, kad negalėsiu pasveikinti su gimtadieniu (V. Šapranauskui penktadienį būtų sukakę 55 metai – Red.), nes Kaune vaidinsiu spektaklyje. Sutarėme kada nors susitikti prie ežero ir atšvęsti“.
Pasak K. Smorigino, paskutinį kartą kalbėdamasis su V. Šapranausku nepajutęs jokio nerimo, kad gali atsitikti nelaimė. Tik po tragedijos jis susimąstė, jog ta naktinė kolegos žinutė galbūt ir buvęs signalas, kad jis nemiega, kad kas nors jį slegia.
Nors K. Smoriginas su V. Šapranausku yra ne kartą susitikęs scenoje ir kino aikštelėje, šviesaus atminimo aktorius niekada nesiskųsdavo dėl kokių nors sunkumų arba dėl to, kad jam stinga rimtesnio aktorinio darbo teatre.
„Vytautas apskritai niekada dėl nieko nesiskųsdavo ir labai nemėgdavo, jei kas nors bandydavo lįsti į jo asmeninį gyvenimą.
Buvo labai pedantiškas žmogus ir visomis prasmėmis stiprus aktorius“, – teigė K. Smoriginas.
Jis kol kas nežino, kaip susiklostys tolimesnis S. Parulskio pjesės „Purvas“ likimas.
