K. Smoriginui jubiliejus – ir proga atsigręžti atgal.
"Jei pasverčiau, kas per tą dešimtmetį nuo mano penkiasdešimtmečio įvyko, negalėčiau neprisiminti Makbeto vaidmens Eimunto Nekrošiaus spektaklyje, už kurį buvau apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Taip pat dviejų dainų diskų, kuriuose tilpo penkerių metų kūryba.
Šį pavasarį sukūriau įdomų ir man labai brangų vaidmenį spektaklyje „Juoko akademija”, o naująjį savo dainų albumą vertinčiau kaip pastarojo dešimtmečio ar net viso gyvenimo reziumė. Neaišku, ar dar sugebėsiu parašyti naujų dainų”, – svarstė K. Smoriginas.
– Kas lengviau – kurti dainas ar jas išleisti?
– Žinote, šiais laikais parašyti dainą lengviau nei ją išleisti, nes viskas atsiremia į tuos prakeiktus pinigus. Jau pavargau vaikščioti ir prašinėti pinigų.
Tos biurokratinės institucijos man tokios neįdomios!
Geriau jau koks turtingas ponas, kuris duoda pinigų mainais už tai, kad albumo viršelyje būtų įrašytas jo ar jo firmos vardas.
Žinoma, būtų labai gerai, jei turėčiau savo agentą, kuris užsiimtų ir pinigų paieškomis, ir koncertų rengimu. Dabar gi tokia situacija – pats šoku, pats dainuoju, pats ir bilietus pardavinėju.
– Atrodo, kad jūsų pilna visur – ir teatre, ir kine, ir koncertuose.
– Pats nemanau, kad manęs pilna visur, kaip mano bendrapavardžio.
Tačiau nebijau sakyti tiesos ir reikšti to, ką jaučiu, išgyvenu, nes nieko bloga nedarau.
O už klaidas esu žmonių atsiprašęs. Net kai kurie buvę priešai tapo draugais.
Reklamos ir tuščių liaupsių man nereikia. Pakanka šeimos, namų ir to, kad dirbu mylimą darbą, kuris man teikia malonumą.
– Ar nebuvote nė karto nušvilptas? Nebuvo taip, kad nulipęs nuo scenos pats sau prisipažinote, jog patyrėte nesėkmę?
– Ne. Tačiau yra buvę taip, kad leidau sau scenoje pasirodyti prastos formos.
Tada sulaukiau pelnyto žurnalisto Ferdinando Kauzono įvertinimo. Gerbiu jį už tai, kad jis po koncerto parašė: „Bet kuris aktorius gali suvaidinti girtą, bet tik genialus aktorius, būdamas girtas, gali suvaidinti blaivų.
Jei K. Smoriginas po koncerto būtų atjungęs gitarą nuo kolonėlių ir nebūtų jų nutempęs paskui save, nebūčiau net įtaręs, kad jis scenoje buvo girtas.”
Man tokios pamokos reikėjo. Daugiau tai nepasikartojo.
– Ar yra tokių vaidmenų, kuriuos jūs nuolatos sapnuojate ar sugrįžtate prie jų mintimis? Ar jūsų suvaidinti vaidmenys bėgant laikui nueina į užmarštį?
– Netikiu tų kolegų, kurie aiškina, esą scenoje taip persikūnija, kad nieko aplinkui nebemato, kalbomis. Tokiais atvejais norisi atsakyti: „Tai tu idiotas! Laikas pas medikus. Tavo darbas scenoje – vadinti. Bet vaidinti taip, kad visi patikėtų, jog tai ir yra tavo gyvenimas.”
Būtent taip stengiuosi dirbti. Nors manyje vaidmenys lyg kokie klodai susikaupę – yra ir nelaimingo karaliaus, ir juokdario, ir nelaimingo „zeko” iš „Kvadrato”, ir tų pačių dainų, kurias kiekviename koncerte dainuoju vis kitaip.
Ir kuo toliau, tuo labiau savimi abejoju – ar taip reikėjo? O gal kitaip? Tačiau nieko gyvenime nekeisčiau. Taip jau likimo lemta. Ir tą likimą išsirinkau pats.
– Dažnai sakoma, kad laimingas tas aktorius, kuris turi savo režisierių. Jūs ir teatre, ir kine esate dirbęs su daugybe žinomų režisierių. Kuris jų buvo saviausias?
– Niekada režisierių neskirstydavau į savus ir ne savus, į geresnius ir blogesnius.
Su visais stengdavausi dirbti lyg jų kariaunos kareivis. Juolab kad ir pats esu išbandęs režisieriaus duonos ir jos nežadu atsisakyti.
– Iš kur jūsų, kaip žmogaus ir aktoriaus, charizmatiškumas? Tai mylimos profesijos ar genų rezultatas?
– Šiame klausime yra ir atsakymas. Tėvai viską lemia.
Mano tėvas, nors buvo ir prarūkęs, ir peršaldęs savo balsą, puikiai dainavo, grojo gitara.
Mama irgi dainuodavo tiek rusiškus romansus, tiek lietuvių liaudies dainas.
Kai namuose susirinkdavo plati mamos giminė, mes, vaikai, rengdavome spektaklius.
Tėvai, pamatę, jog esu gabus muzikai, ir norėdami, kad nesišlaistyčiau gatvėmis, nuvedė į muzikos mokyklą.
Esu jiems labai dėkingas, nes to akordeono man ant pečių tikrai dabar nereikia nešioti.
Formuojantis pasaulėžiūrai, irgi neapsiėjau be tėvų įtakos. Tėvas nemėgo nei fašistų, nei komunistų, nes buvo nukentėjęs ir nuo vienų, ir nuo kitų.
Mama buvo kilusi iš giminės, susijusios su Smetonų šeima, bet, tapusi Smoriginiene, išvengė tremties.
Prie to, kad užlipau į sceną, galėjo prisidėjo ir kraujomaiša – turiu ir rusiško, ir lenkiško, ir lietuviško, ir olandiško kraujo.
Taigi genuose viskas – ir meilė tėvynei, ir tylūs pokalbiai tėvų namuose apie šventes, kurias lyg ir švęsdavome, lyg ir ne. Tėvai, matyt, buvo pamokyti, kad nereikia per daug švęsti Velykų arba Kalėdų.
Žinoma, trispalvės mokykloje nebuvau iškėlęs, bet žinojau, ką ši vėliava reiškia, nes gana anksti buvau girdėjęs mamos ir tėvo pasakojimus apie Antano Smetonos Lietuvą ir tai, kas joje buvo blogai ir kas gerai.
Visa tai ir suformavo man nuostatą, kokia mano kalba, kur mano namai, kas mano tėvynė. Todėl man visiškai nesuprantama daugelio tautiečių emigracija. Ne kartą buvau sulaukęs pasiūlymų dirbti užsienyje, tačiau puikiai suvokiau, kad teatras – pirmiausia kalba.
Abejoju, ar įmanoma taip išmokti svetimą kalbą, kad būtų galima dirbti teatre.
– Sakote, kad ramiausias gyvenimo užutėkis – šeima, namai. Kaip jums, būnant tokiam užsiėmusiam, pavyko susikurti namus tvirtovę?
– Galbūt todėl, kad esu gimęs po Jaučio ženklu, bet dar ir su Avino uodega.
Todėl turiu žemės jausmą ir noriu būti šeimininkas. Šeimoje esu gana valdingas – mano žodis turi būti paskutinis.
Bet namus kūrė, puoselėjo ir sūnų augino žmona Dalia, o aš keliavau po pasaulį su teatru valgydamas dešras, taupiau pinigus, kad galėtume išsipirkti butą ir susikurti kažkokią gerovę.
Iš pradžių vertėmės sunkiai – būdavo, prieš algą pasiskoliname dešimt rublių, atiduodame ir vėl skolinamės.
Bet buvo ir toks laikas, kai pardavęs dešimt tuščių alaus butelių galėjai į automobilį įpilti dešimt litrų benzino.
Kita vertus, nors ir išgyvenome baisaus nepritekliaus laikus, visada žinodavome, kad yra žmonių, su kuriais sieja nuostabi draugystė – kažkas turi išgerti, o kažkas – dešros.
Nekildavo problemų naktį pakilti, sėsti į taksi, nuvažiuoti pas draugus ir sėdėti virtuvėje iki paryčių, kai vaikai miega. Tų pasisėdėjimų, tos tikros draugystės ir nuoširdumo šiandien žiauriai trūksta.
Netikrumas dėl rytojaus, baimė, ar pavyks susimokėti už butą, gniuždo ir žaloja. O juk stovėdami Baltijos kelyje kalbėjome: „Kad tik nepakartotume sovietmečio klaidų.” Pakartojome su kaupu. Nors gal man lengva kalbėti, nes niekada nebuvau politikoje.
Kita vertus, visada stengiausi apsaugoti namus nuo visuomeninių skersvėjų. Man labiau rūpėdavo, kad sūnus nekvailiotų, nors ne visada pavykdavo jį nuo to apsaugoti.
– Kaip jūs sugebėjote išsaugoti pirmąją santuoką? Juk daugeliui jūsų kurso draugų ir kolegų tai nepavyko.
– Nežinau atsakymo į šį klausimą. Čia viskas paprasta, bet ir nepaprasta. Nesinori kalbėti aukštomis frazėmis, tačiau pagrindas yra meilė.
Visko buvo – ir klaidų, ir aistrų. Bet jei iki šiol su Dalia esame kartu, vadinasi, mylėjome vienas kitą. Kai gimė sūnus Kostas, supratau, kad apskritai kito gyvenimo kelio nėra.
Dalia labai moteriška. Ji pakeitė mane į gerąją pusę, nes anksčiau buvau kur kas šiurkštesnis, kategoriškesnis. O kai atėjo rimta branda, ėmėme vienas iš kito mokytis. Dabar labai džiaugiuosi, kad išsaugojome namus, draugus.
– Kiek jau turite anūkų?
– Tris. Sūnus mus su Dalia pralenkė su kaupu. Labai gailėjomės, kad nesusilaukėme dukters. Užtat dabar sūnaus padovanota anūkė Goda iš pirmos santuokos mums atstoją dukrą. Su antrąja žmona sūnus susilaukė dviejų berniukų – Kostuko ir Mykolo.
Taigi Kosto vardas pratęs jau ketvirtą mano giminės kartą. (Juokiasi.)
– Ar, kaip aktorius ir žmogus, jau viską padarėte, ko siekėte?
– Kaip žmogus visko jau pridariau. (Juokiasi.) Bet kaip aktorius dar jaučiu skolą vaikams – norėčiau įrašyti jiems skirtą plokštelę.
Esu išsaugojęs šviesaus atminimo poeto Sigito Gedos eiles vaikams. Norėčiau prie jų pridėti dar savo devynis arba dešimt dainų tekstų, kad anūkai galėtų kada nors savo vaikams duoti pasiklausyti dainuojančio senelio plokštelę.
Jei galėčiau, tai tik teatre vaidinčiau ir kartais pakoncertuočiau. Bet vis tų nelaimingų pinigų reikia – nuperki žmonai gerą siurblį, tada sodyboje prireikia traktoriuko. Vis reikia ir reikia.
– Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad, ko gero, kiekvieną rytą atsibundate su mintimi: „Aš – laimingas žmogus.”
– Būtų per daug primityvu! Bet kai šiek tiek užkabino liga, supratau, kad visko vis tiek nepadarysiu.
O kaip gražu, kai šviečia saulė arba kai į namus suguža anūkai. Tai ir yra gyvenimas. Koks skirtumas, ar tų kapeikų daugiau, ar mažiau. Ledams užteks, ir gerai. Benzinui užteks, ir gerai.
Aktorius savo kūrybą skirsto etapais
Iki trisdešimties metų buvo studijos, spektakliai „Bebenčiukas”, „Nuogi karaliai”, „Škac, mirtie, visados škac”, darbas su šviesaus atminimo režisiere ir mokytoja D. Tamulevičiūte.
Po trisdešimties – darbas E. Nekrošiaus spektakliuose „Kvadratas”, „Dėdė Vania”, „Meilė ir mirtis Veronoje”, „Pirosmani, Pirosmani”, „Ilga kaip šimtmečiai diena”. Pastarasis etapas buvo ilgas – su kelionėmis po visą pasaulį, o šalia dar buvo ir darbas kine, ir dainavimas.
Po to – dešimtmetis su E. Nekrošiaus „Makbetu” ir išėjimas iš Jaunimo teatro. Vėliau – grįžimas į Jaunimo teatrą ir teatro „Domino” sukūrimas.
