„Iš pradžių išsigandau, kai sužinojau, kad turėsiu vaidinti dievą – įvairialypę, daugiaplanę, sunkiai apčiuopiamą esybę. Tai išskirtinis darbas. Toks ir pats režisierius. Tai, ką siūlo, ko reikalauja Gintaras, – neeiliniai dalykai. Pavadinčiau juos aktoriniais iššūkiais”, – taip kalba M. Nedzinskas.
– Vaidinsite dievą, o kas yra jūsų dievas?
– Tikiu dievybę, kuriai įvardijimo, manau, nereikia.
Per vieną pirmųjų „Bakchančių” repeticijų Gintaras pasakė tokią mintį: „Jei yra dievai, kuriuos dabartinė žmonija išpažįsta, kodėl senieji dievai negali egzistuoti? Kodėl negali gyvuoti Dzeusas, Poseidonas, Dionisas, Miško dvasia?”
– Pjesė „Bakchantės” – klasikinis eiliuotas antikinis kūrinys. Kaip sekasi susidoroti su tokia medžiaga, jambo eilėdara? Ar nebuvo sunku suprasti teksto mintis?
– Mintys aiškios. Jambas puikiai limpa, juo lengva kalbėti. Dalis to nuopelno priklauso vertimą redagavusiai Elžbietai Banytei. Maniau, kad bus labai sudėtinga, bet iš tiesų nieko panašaus.
– Įdomiau dirbti su šiuolaikine ar su klasikine literatūrine medžiaga?
– Manyčiau, su klasika. Juk klasikos kūrinyje galima grimzti gilyn tiek į vaidmenį, tiek į temą. Klasikos kūrinys pasiduoda daugybei interpretacijų.
Vaidinant šiuolaikinę pjesę gali būti skirtingos išraiškos priemonės, bet vis tiek tai bus ta pati viena tema, mintis, kuri išrašyta tekste.
Negali to apversti ir ieškoti kito siužeto taip, kaip tai gali daryti klasikos kūrinyje. Pastarajame gali kalbėti apie skirtingus dalykus ir dėlioti akcentus vis kitose vietose. „Bakchantėse” taip ir yra.
– Kokia „Bakchančių” eilutė, jūsų manymu, geriausiai galėtų atskleisti spektaklio esmę?
– „Žemės prakeiksmas ir maras žmonių mirtingų padermė. Dzeusas galop sunaikins ir šitą mirtingųjų kartą.”
Labai laukiu premjeros, nes jau laikas susidurti su žiūrovais. Tik jaučiu, kad po premjeros gali būti liūdna.
Būna arba liūdna, arba apima pakylėjimo, džiaugsmo nuotaikos. Juk kelis mėnesius intensyviai dirbi, susigyveni su procesu, medžiaga, vaidmeniu. Kad ir ką darai, galvoje sukasi mintys tik apie būsimą rezultatą.
Po premjeros tarytum kažkas nukerpama. Prasideda savarankiškas spektaklio gyvenimas – žiūrovo vaizduotėje. Nieko negali pakeisti, gali tik padėti jam ten nusigauti.
– Jūs esate dirbęs ne tik su G. Varnu, bet ir su Oskaru Koršunovu, su savo mokytoju Rimu Tuminu, bendrakursiais Artūru Areima ir Kirilu Glušajevu, Gabriele Tuminaite. Ar tokia įvairovė aktoriui gerai?
– Manau, tai didelis pliusas. Nors visada labai smagu, kai susikuria viena bendraminčių komanda, kurioje išlieka visi tie patys žmonės. Jie dirba, kuria, ieško ir vystosi kaip komanda. Bet kaskart, susidūręs su nauju žmogumi, su kita medžiaga, gaunu vertingos patirties.
– Esate vienas „Bakchančių” repeticijų fotografų. Ar dažnai imatės fotoaparato, kai repetuojate?
– Man tai įdomu ir smagu. Noriu tas akimirkas įamžinti. Tai darau ir kitose repeticijose, kai tik turiu galimybę.
Sukūrė 30 vaidmenų
M. Nedzinskas kilęs iš Klaipėdos, aktorystę pažinęs uostamiesčio vaikų ir jaunimo teatre „Aušra”, kuriame savo grupę turėjo I. Stančikienė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2008 m. baigė R. Tumino kursą su aktoriais T. Vaškevičiūte, A. Šataite, T. Rinkūnu, T. Grynu. Debiutavo Vilniaus mažajame teatre. Antrą sezoną M. Nedzinskas – Nacionalinio dramos teatro trupės narys.
Nuo 2005 m. M. Nedzinskas sukūrė apie 30 vaidmenų. Tarp jų – Treplevas R. Tumino „Žuvėdroje”, Gonsalas G. Varno „Publikoje”. Vienas ryškiausių vaidmenų – Edis, tapęs ančių nešiotoju O. Koršunovo „Išvaryme”.
