– Ką viliatės nuveikti menų baruose? – paklausiau Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento, Nekilnojamojo turto asociacijos vadovo, statybos įmonių grupės „Eika” valdybos pirmininko 52 metų R.Dargio.
– Niekada nemaniau, kad įkelsiu koją į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nors kūryba man visada patiko. LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas mane pakvietė padėti akademijai kurti šiuolaikišką, dabarties poreikius atitinkantį veiklos modelį.
Šiandien visuomenėje vyksta fundamentalūs pokyčiai. Dar niekada taip greitai ir laisvai pasaulyje nejudėjo informacija, kapitalas ir žmonės.
Gyvenimas reikalauja savybių, kokių mes nebuvome mokomi nei namuose, nei mokyklose ar universitetuose.
Pirmiausia – išradingumo ir veržlumo pritaikant savo sugebėjimus.
LMTA tai aktualu. Ji yra dar gana uždara ir konservatyvi, verda savo sultyse. Tačiau visiems universitetams būdingos panašios problemos.
Kodėl brangiai mums kainavęs bilietas į laisvę negarantavo gerovės? Mes nesupratome visuomenės, kurioje turėjome atsidurti, trukdė mūsų postbarakinis mentalitetas.
Šiandien jau nebeįmanoma judėti į priekį be platesnio, atviresnio žvilgsnio, supratimo, kas vyksta pasaulyje.
Dėl to universitetams svarbi nuomonė iš šalies.
Priklausau ir Kauno technologijos universiteto verslo tarybai. Ji nemažai prisidėjo prie mokslo ir verslo partnerystės, jau davusios gražių vaisių.
Norime paskatinti kraujo apykaitą ir LMTA, padėti jos studentams geriau prisitaikyti prie gyvenimo.
Kitaip mūsų aukštosios mokyklos sunkiai išliks – matome, kaip mažėja jaunimo ir smunka stojančiųjų lygis.
Arba nuleidžiame rankas ir pasiduodame rezignacijai, arba susiimame ir keičiamės.
Nesu utopistas, bet tikiu, kad galima padėti tiems, kurie nori permainų.
– Manote, kad verslumo įgūdžiai padės sulaikyti jaunimą Lietuvoje?
– Padės ir verslumas, ir kūrybingumo skatinimas. Žinoma, geram menininkui atviras visas pasaulis – jis nėra tik Lietuvos ar Vilniaus turtas.
Bet turime suteikti žmonėms galimybę grįžti namo. Tam reikia investicijų, mažiau biurokratijos, lankstesnio administravimo.
Pabuvę Vakaruose daug ką suvokia kitaip, pažangiau negu dauguma čia gyvenančių. Tai milžiniška Lietuvos jėga.
Kita vertus, reikia suprasti, kad ilgai neišliksime tokia vienalytė lietuviška tauta, kokia esame dabar.
Reikės įsileisti kitataučių, jei norėsime išsilaikyti. Neišvengiamai turime apie tai kalbėti. Bus kitokia, ne vien lietuviška ir mūsų kultūra. Negalime užsidaryti nuo procesų, kurie vyksta visame pasaulyje.
– Ar menas, skirtas aukštesniam negu vidutinis intelektui, neišnyks, kai visi taps verslūs?
– Manau, jo nebus daug. Valstybės galimybės finansuoti meną bus menkos.
Bet ne viskas turi gulti ant valstybės pečių.
Turtingi žmonės, tikiu, suvoks, kad atsako ne tik už verslą, bet ir už visuomenės procesus, tarp jų – meno ateitį. Dažnai cituoju Petrą Vileišį: „Ponuliai, dirbkime verslui ir kultūrai.” LMTA taryboje esu ir dėl to.
– O kai kam atrodo, kad jūs įžvelgėte čia ir asmeninių verslo interesų – juk akademija žada statydintis naują pastatų kompleksą.
– Apie tai juokinga net kalbėti. Suprantama, kad dalyvausiu diskusijose dėl akademijai naudingų sprendimų vykdant šį projektą.
Bet apie lindimą į konkursus dėl valstybinių užsakymų negali būti jokios kalbos.
„Eika” nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Mes turime ką statyti patys, perkame visus sklypus rinkoje.
Be to, permainų procesuose nesureikšminu akademijos infrastruktūros.
Bazė yra svarbus dalykas, bet kūrybingumas – pagrindinis.
