Parodoje bus eksponuojami kūriniai, kurie kasdien supa dailininką – jų nepamatysime muziejuose ar privačiose kolekcijose. Paveikslus dailininkas sukūrė įvairiais laikotarpiais: ankstyvuoju (1976–1981), trukusiu maždaug penkerius metus ką tik baigus Lietuvos dailės institutą, brandžiuoju (1982–1993), atspindinčiu jau susiformavusį stilių, ir vėlyvuoju (nuo 1994 m. iki šių dienų), išsiskiriančiu metaforiško turinio darbais, kuriems būdinga paslaptinga atmosfera, subtilus rausvų atspalvių koloritas. Parodoje daugiausia pastarųjų kelerių metų paveikslų.
H. Natalevičius priklauso dailininkų kartai, įsiliejusiai į meninį gyvenimą praėjusio aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Kartu su bendrakursiais Broniumi Gražiu, Mindaugu Skudučiu, Raimundu Sližiu, Romanu Vilkausku jis priklauso vienai pirmųjų neoficialiųjų „penketuko“ grupių. Ji stebino anuometinius žiūrovus iki tol lietuvių tapybai nebūdingais fantastiniais, siurrealistiniais, groteskiškais darbais, buvo susitelkusi į autorių vidinį pasaulį, egzistencines asmenybės problemas.
Pasaulio kaip chaoso įvaizdį ankstyvuosiuose darbuose įkūnijusio H. Natalevičiaus kūryba keitėsi. Kilimines daugiafigūres kompozicijas su kirbančių pavidalų gausybe jau devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje keitė sustingę monochrominiai, metafizinės nuotaikos paveikslai, sukomponuoti iš lygių, rausvai niuansuotų plokštumų ir pavienių paslaptingų elementų – horizonte išnyrančių akių, šešėlius primenančių figūrų.
