Ypač šiltas buvo paskutinis gastrolių koncertas pirmadienį. Pilnutėlėje „Teatro Coliseo” salėje Buenos Airėse publika išprašė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) biso – šis atsidėkodamas už svetingumą ją panardino į argentinietiškus ritmus atlikdamas Eduardo Balsio „Habanerą”.
Po koncerto vietos lietuviai grupei orkestrantų surengė nepamirštamą vakarą tango klube. Negana to, kitą dieną sugedo lėktuvas, tad daliai muzikantų nepavyko išskristi į Londoną – jie liko Buenos Airėse tęsti nepaprastų lietuvių nuotykių Pietų Amerikoje.
Liejosi šilti pokalbiai
Pirmąsias LNSO gastroles Pietų Amerikoje rengusi didžiausia šio žemyno muzikos agentūra „Conciertos Grappa” nuolat kviečia koncertuoti stiprius Europos kolektyvus. Lietuviai į jos akiratį pateko vos antrą kartą.
2009-aisiais Lotynų Amerikoje su lenkų kompozitoriumi ir dirigentu Krzysztofu Pendereckiu gastroliavo Vilniaus festivalio orkestras.
Vietos lietuviams, kurių bendruomenės šiame žemyne yra išties vieningos, tokie reti susitikimai – išskirtinės šventės.
Tai buvo justi iš gastrolėse muzikantų laukusių mielų staigmenų, griausmingų publikos ovacijų koncertuose.
Prieš pirmąjį pasirodymą San Paule orkestrą pasveikino Lietuvos generalinė konsulė šiame mieste Laura Guobužaitė ir garbės konsulas Francisco Blagevitchius, kurio gyslomis teka lietuvių ir brazilų kraujas.
Antrąją viešnagės dieną susitikti su muzikantais jau susirinko kelios Brazilijos lietuvių sąjungos San Paule kartos.
Jaukiame buvusios lietuvių mokyklos pastate prie gausiai vaišėmis nukrautų stalų skambant tautinėms dainoms pasijutome lyg džiaugsmingose lietuvių vestuvėse.
Liejosi šilti pokalbiai ir prisiminimai. Moterų chorui dainuojant „Kur giria žaliuoja” tylomis brauktos ašaros. Tik energingas Brazilijos lietuvių jaunimo šokių ansamblis „Rambynas” išsklaidė visus apėmusį graudulį, įtraukęs į siautulingą lietuviškų šokių programą.
Patirti visa tai prieštaringame Brazilijos verslo megapolyje, kuriame gyvena 11 milijonų žmonių, – išskirtinis pojūtis. Juk lietuviai emigrantai San Paule – tik viena iš 150 čia gyvenančių tautų.
Publika eina pro benamius
Kaip pasakojo agentūros „Conciertos Grappa” atstovai, San Paulo salės, kurioje du vakarus griežė LNSO, koncertų rengėjai yra vieni ambicingiausių Pietų Amerikos žemyne. Jie kviečia koncertuoti žymiausius pasaulio solistus, kamerinės muzikos ansamblius, orkestrus.
Išskirtinė – įstabios architektūros bei akustikos – ir pati salė, kurioje dar prieš keliolika metų buvo miesto geležinkelio stotis. Dabar didžioji šio pastato dalis talentingų vokiečių architektų perkurta į koncertų erdvę, o viename fligelių vis dar pukši traukiniai.
Bet stotis ir po įspūdingos transformacijos lieka stotis – pakiliai nusiteikusius koncertų lankytojus jos prieigose pasitinka kartonines dėžes nugulę benamiai.
Viduje įtraukia kitoks pasaulis. LNSO su JAV gyvenančiu rusų dirigentu Vladimiru Lande ir kinų pianiste Xiayin Wang panardino publiką į spalvingos muzikos – nuo Franzo Schuberto iki George’o Gershwino – stichiją.
Trispalvė iš gėlių
Lima orkestrą taip pat pasitiko lietuviškais ženklais. Garbės konsulo Eduardo Paškevičiaus-Velarde’o žmona Karmen Rosa nupynė lietuvišką trispalvę iš gėlių.
Pasak konsulo, lietuvių šeimoms LNSO koncertas naujutėlėje daugiafunkcėje „Grand Teatro National” salėje tapo ne tik didžiausiu kultūros įvykiu, bet ir teigiamo Lietuvos įvaizdžio sklaidos instrumentu. Mat nemažai lietuvių Peru „gyvena” įkalinimo vietose.
Klausytojai kalbėjo, kad solistė ir LNSO juos stebino stiliaus pojūčiu ir filosofine muzikos gelme atlikdami pervartų epochoje sukurtą Maurice’o Ravelio Koncertą fortepijonui G-dur ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Penktąją simfoniją.
Po koncerto Vokietijos konsulas LNSO pavadino „ein Spitze-Orchester” (liet. k. – aukščiausios klasės orkestru).
Trumpomis poilsio valandėlėmis orkestro artistai laiko veltui neleido: aplankė inkų aukso ir archeologijos muziejus, rankdarbių turgelius, išsimaudė Ramiajame vandenyne, pasivaikščiojo banglentininkų pamėgtuose paplūdimiuose.
Ekvadore griebėsi vaistų
Kelionė į Ekvadoro sostinę Kitą, šįmet švenčiantį senamiesčio paskelbimo UNESCO saugomu objektu 35-metį, buvo kupina nerimo.
Skrendant dirigentas V. Lande kelis kartus perspėjo orkestrantus ten daug nevaikščioti, neskubėti, tausoti energiją, gerti kokosų lapų arbatą, nes trijų kilometrų aukštyje išretėjęs oras ne vienam pakerta jėgas.
Vėlų vakarą atvykus į Kitą tai atrodė nesvarbi informacija, bet kitą rytą puolėme ieškoti vaistų ir stebuklingos arbatos nuo skaudamos galvos, vatinių kojų ir pykinimo.
Vis dėlto ryžto pamatyti vieno gražiausių Pietų Amerikos miestų senamiestį su neogotikine katedra, aukso altoriais išpuoštą Jėzaus draugijos bažnyčią ir miestą globojančią Švč. Mergelės skulptūrą negalavimai nesustabdė. Dusdami kopėme į senamiesčio kalvas.
Vakare orkestras įprastu ritmu dvi valandas repetavo naujoje žalumoje skendinčioje Ekvadoro filharmonijos koncertų salėje, kurią privačių mecenatų užsakymu pastatė vokiečių architektai.
Koncertą lydėjo ovacijos. Ekvadoro filharmonijos orkestre grojantys amerikiečiai gyrė gastrolininkus iš Lietuvos už meistrišką jų kraštiečio G. Gershwino koncerto atlikimą.
Nors 3,5 kilometro aukštyje groti prireikė keliagubų pastangų, nei šio koncerto, nei Johanneso Brahmso Ketvirtosios simfonijos tempai nesulėtėjo, o Johanno Strausso „Šikšnosparnio” uvertiūra nuskriejo beveik viršgarsiniu greičiu.
Netikėtos dovanos sulaukėme ir mes. Prieš koncertą, kuriame skambėjo M. K. Čiurlionio „Trys preliudai”, salės fojė buvo rodoma dešimt M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų, o programėlėje atskleidžiami daugialypiai lietuvių kūrėjo talentai.
