Scenos ekrane – drastiški gamtos naikinimo vaizdai. Spektaklio pabaigoje – natūralistinis lavonas, suplėšytas į gabalus. Kaip ir parašyta Euripido. Ir šeima, apie kurią sukosi „Bakchančių” siužetas, patiria Dievo bausmę: netektys, beviltiška atgaila, namų praradimas.
Kas taip pralinksmino G. Varno premjeros publiką? Gal veiksmo perkėlimas iš antikos į šiandieną ir tiesioginiai lietuviškojo „Akropolio” ženklai? O gal atvira spektaklio didaktika: jei elgsitės blogai, bus jums kaip šitiems, kurie čia rauda ir tyso?
Tad ir skirstėsi žiūrovai tarsi gavę barti nuo griežto ir kažkuo naivaus mokytojo.
Su teatro kritike Sigita Ivaškaite pasvarstėme, kaip pavadinti tai, ką matėme.
Nesiginčijome, ieškojome tikslesnių apibūdinimų.
Spektaklis – didaktiškas
Rūta Oginskaitė: Prieš G. Varno premjerą buvo apėmęs nerimas, lyg eitum ne tiek į teatrą, kiek į kultūros egzaminą.
Juk režisierius – eruditas, estetas, reiklus savo partneriams ir žiūrovams.
Į jo spektaklius reikia eiti gerai apsiskaičius, kad neliktum ko nors nesupratęs. Teatras taip ir ruošė žiūrovus „Bakchančių” premjerai – didžiavosi, kad pagaliau pirmą kartą Lietuvos scenoje statomas Euripidas.
Ir štai toji galybė scenoje. Paprasta. Nuobodoka.
Euripido „Bakchantės” vadinama filosofine pjese, o G. Varno spektaklis – didaktiškas. Kodėl jis neveikia nei proto, nei jausmų?
Sigita Ivaškaitė: Gal todėl, kad režisierius nekelia klausimų, o tik nori pagrūmoti pirštu? Juk ir „Teiresijo krūtyse”, ir „Tiksinčioje bomboje” buvo panašiai: režisierius tiksliai žino, kas blogai, kas dėl to kaltas, ką reikia bausti.
O kai režisierius nekelia klausimų, tada nėra erdvės nei žiūrovų mintims, nei jausmams.
G. Varno idėja antikos veiksmą perkelti į šiandieną gali būti prasminga ir stipriai veikti, nes labai daug kas atitinka. Bet „Bakchančių” scenoje viskas vyksta tiesmukai ir spektaklio mintis iki filosofijos nepakyla.
Euripido tekstas fiziškai nepritaikytas spektaklio vaizdui ir dažnai skamba plakatiškai: na, taip, į nuniokotą Tėbų žemę nusileidžia dievas Dionisas, susiranda, kas atsakingas už niokojimą, nubaudžia jį ir jo giminę ir skrieja toliau tvarkyti reikalų.
Gintaro Makarevičiaus scenografija išduoda pasirinktą spektaklio minties plakatiškumą.
Vaizdas lyg ir dviprasmis, bet labai akivaizdžiai, kur irgi nėra ką svarstyti. Viskas paaiškinta. Tai siena, suprask, „Akropolio” prekybos ir pramogų centro, net raidės iškabintos. Už sienos – ekranas vaizdams su kertamais miškais, nuodijamais paukščiais, skerdžiamais gyvūnais.
Užsimezga bendravimas
R. O.: Yra dar pasvirusi kolona, primenanti gal šiukšlių nuleidimo vamzdį. Gera detalė, bet irgi tik detalė, ji tiesiog yra.
S. I.: Bet ar buvo Lietuvoje nors vienas spektaklis, kuris panaudotų scenografijai „Akropolį”? O tai turėjo atsitikti – juk negali šalis, turėdama prekybos centrą, pavadintą „Akropoliu”, nesužaisti tuo scenoje. Tik „Bakchantėse” jis naudojamas tiesmukai ir plakatiškai.
R. O.: Prieš premjerą buvo paskleista nemažai informacijos apie Dionisą, laisvės ir kuriamųjų gamtos jėgų dievą, apie jo kultą.
G. Varno spektaklyje jo Dioniso vaidmuo padalintas aktoriui Martynui Nedzinskui, šokėjui Kiprui Chlebinskui ir dainininkui Viktorui Gerasimovui.
Iš pradžių režisieriui net pavyksta apgauti, kad tai vienas universalių galimybių atlikėjas, o kai Tėbų valdovas Pentėjas pagaliau susigundo išgerti Dioniso pasiūlytą vyno taurę, jam pasirodo visi trys Dionisai.
Būtent toje Dioniso ir Pentėjo scenoje užsimezga bendravimas. Mat tai du skirtingi charakteriai, pripratę valdyti ir reikalauti paklusnumo: rūstus miesto valdovas, linkęs bausti nepaklusniuosius, ir švenčiantis dievas, kuris žiauriai keršija tiems, kurie jo vertybes niekina. Abu iki tol vienas kito viršenybės nepripažįsta, o čia jau Pentėjas ryžtasi išbandyti Dioniso taisykles.
Tada spektaklis, atrodytų, pradeda atsigauti, nors jis jau eina į pabaigą. Mariaus Repšio Pentėjui tenka teatrališkas kontrastas: kostiumuotas vadovas sutinka persirengti moteriškais drabužiais. Bet vietoj teatro – komiškas pastrapaliojimas su suknia. Gal tiek ir reikėjo iš publikos pamėgto aktoriaus, kuris šį sezoną yra negailestingai perkrautas vaidmenų.
S. I.: Su Dionisu „Bakchantėse” atsiranda tai, ką mėgsta ir išmano G. Varnas: muzika, šokis, opera. Per tris atlikėjus atsiskleidžia Dioniso visapusiškumas, jo, kaip dievo, teatriškumas. Nors nežinau, kas jis: hipis ar Euripido dievas, kuris atskrido čia 2013-aisiais, ar koks nors šiandienos atitikmuo? Pats personažas blyškus, neįsimenantis. Šitas dievas joks, nors ir trijuose asmenyse.
M. Repšio Pentėjas žiauriai nepatogiai jaučiasi savo pirmojoje scenoje, kai įeina kostiumuotas, lakuotais batais, lydimas savo tarnų. Keista, juk Pentėjas – šitos vietos valdovas, o atrodo kaip nesavas. Kokia čia problema? Režisierius nepadeda? Arba tikrai – kiek vaidmenų, padarytų gerai iki galo, įmanoma laukti iš to paties aktoriaus per vieną sezoną?
Nepaisant to, scenose su Pentėju Dionisas netampa lyderiu, nors jį vaidina trise. Gerai, pirmoje scenoje gali būti neaišku, kuris paims viršų. Bet vėliau? Dievas viršesnis, nes tekste taip parašyta? Parašyta, bet nesuvaidinta, ir todėl sparčiai nyksta iš atminties. Atrodo, dauguma spektaklio atlikėjų neturi aktorinių užduočių, tik tekstą.
Pentėją sudrasko į gabalus
R. O.: Nors pjesė ir spektaklis vadinasi „Bakchantės”, o G.Varno kūrinyje jų yra septynios, negalėčiau įvardyti jų poveikio ar paskirties. Šiukšles rinkti? Antikinio choro tekstą dalintis?
Jos visos atrodo skirtingai, jas vienija tik guminiai batai, bet jų skirtingumas neveikia. Jų tipažai neatpažįstami. Nebent toji, kurią vaidina Elzė Gudavičiūtė, primena amžiną atilsį Jurgą Ivanauskaitę. Kitos nekelia jokių asociacijų.
S. I.: Tos moterys ne veikia, o stebi. Supranti, kad jos finale aptvarkys tai, kas bus sugriauta, ir keliaus su tuo pačiu Dionisu tvarkyti toliau kitų „akropolių” kitose šalyse.
Keista, kad G. Varnas, sugebantis kurti vizualų teatrą, visiškai nepanaudoja bakchančių, tik sustato jas į vieną liniją arba šachmatiškai, arba susodina ant laiptų. Joms, kaip ir visoms moterims, lemta tik apsiliuobti. Visai kaip feminisčių performanse, kur moterys plovė muziejaus laiptus.
Ar tokia ir bakchančių misija? Vėl nėra ką svarstyti ir rinktis: ar jos apkerėtos, ar jos išmintingos? Ar tai bakchantės, ar multifunkcionalus „Bakchančių” spektaklio choras?
Spektaklio pabaigoje sunkiausia dalia tenka Viktorijai Kuodytei: įeiti ir iškart suvaidinti Agavės tragediją – atpažinti savo pačios nužudytą sūnų.
Režisierius aktorei nepadeda niekuo: eik ir vaidink tekstą, rėk nesavu balsu. Nėra ką ten veikti ir Juozui Budraičiui, tik tekstą sakyti iki galo, nes jis Euripido parašytas.
Galima šito spektaklio mintį pritempti prie tokios išvados: kad dievas Dionisas yra nepripažintas menininkas, kuris ateina už tai keršyti. Maždaug, aš darau didelius dalykus, o jūs nematote! Tuoj aš sugriausiu jūsų „Akropolį” ir eisite į teatrą, o ne apsipirkinėti! Nes jei režisierius su kuo nors šiame spektaklyje gali tapatintis, tai tik su Dionisu.
R. O.: Tikrai ne su Pentėju, kurį pamišusios moterys sudrasko į gabalus. Bet gal dabar režisieriui toks etapas, kai norisi pamokyti ir pabarti, o po to jis vėl kurs?
Euripidas po mirties sulaukė kaltinimų
Režisierius
„Euripidas nesulaukė „Bakchančių” premjeros. Tai buvo paskutinė jo tragedija, pastatyta po mirties. Įdomu tai, kad praėjus keleriems metams po tragedijos pastatymo didieji Atėnai buvo užkariauti, o Euripidas po mirties buvo apkaltintas „Bakchantėmis” sugriovęs Graikijos aukso amžių. Argi tai ne didžiulis komplimentas teatrui? Ir Euripidui? „Bakchantės” – civilizacijos dekadanso, arba pabaigos tragedija, kuri vystosi tarsi komedija. Keistas antikos modernizmas.”
