Iki praėjusio penktadienio ir aš nežinojau, kas tas paslaptingasis kiogenas? Ir nieko. Laimingai stūmiau savo dienų traukinį paskutinės stotelės link. Aš – sau, kiogenas – sau. Nors ne. Meluoju. Iš studijų laikų miglotai nutuokiau, kad tai niekaip nesusiję su genais, juolab su autogenine treniruote. Nors toks reiškinys, kaip kiogeninė treniruotė, greičiausiai egzistuoja, žinoma, jei jį, tą reiškinį, vadintume repeticija.
Iš tų pačių menotyros studijų laikų mano atmintyje taip pat dusliai aidėjo, kad tai turėtų būti kažkaip susiję su Japonija ir vaidybos menu, bet paklaustas, tarkime, protmūšyje, kas yra kiogenas, užmušk nebūčiau atsakęs, kad tai tradicinė japonų teatro rūšis.
Dabar atsakyčiau. Mat penktadienį mūsų – mano ir kiogeno – traukiniai susidūrė sostinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre, kuriame pasirodymą surengė Mažasis kiogeno teatras iš Čekijos. Ir ką? Ir nieko. Ta išties linksmai praleista valanda man tikrai netrukdo ir toliau stumti savo dienų traukinio paskutinės stotelės link. Net kažkaip smagu, kad ją pasieksiu apie kiogeną žinodamas šiek tiek daugiau.
Taigi, kaip jau minėjau, kiogenas – tradicinio japonų teatro rūšis. Tų rūšių, kaip žinia, yra ir daugiau: bugaku, kabuki, bunraku, no. Visos jos labai skiriasi, nors turi ir vieną bendrą bruožą – su japonų teatro tradicijomis nesusipažinusiam europiečiui tiek jų pavadinimai, tiek ir spektakliai neretai kelia juoką. Kiogenas šiuo požiūriu išskirtinis tuo, kad žiūrėdami šiai rūšiai priskiriamus spektaklius kvatojasi ir japonai.
Kitaip tariant, kiogenas – komedija, komiškas vaidinimas, susiformavęs kartu su no teatru XIV-XVI amžiuje. No spektakliai dažniausiai yra tragiški, lydimi šokio ir muzikos, o kiogeno vaidinimai kupini juokingų dialogų. No ir kiogenas nuo seno buvo glaudžiai susiję. Jei mes per pertraukas tarp spektaklio dalių bėgame parūkyti arba išgerti kavos, tai japonai tarp no spektaklio dalių stebi neilgus kiogeno vaidinimus, kurių užduotis panaši kaip ir cirko klounų – priversti žiūrovus kvatotis ir taip sumažinti tragiško no spektaklio sukeltą įtampą.
Pasak Vilniuje viešėjusio japonų aktoriaus Motohiko Šigejamos, šiandien kiogeno aktoriai – Japonijoje nykstanti rūšis: „Šiuo metu pasaulyje didžiųjų pandų yra daugiau nei Japonijoje kiogeno aktorių. Jei pasaulyje didžiųjų pandų yra apie tūkstantį, tai Japonijoje kiogeno aktorių nėra ir šimto“. Turbūt neatsitiktinai UNESCO no ir kiogeno teatrą 2001-aisiais yra įtraukusi į kultūros paveldo sąrašą kaip žmonijos žodinio palikimo šedevrą.
Čekijoje šiuo metu gyvenantis M. Šigejama džiaugėsi, kad įvairiose pasaulio šalyse atsiranda tokių kiogeno entuziastų kaip čekas Ondrejus Hyblas, kurį jis metaforiškai pavadino nauja pandų rūšimi. Svečiai iš Čekijos vilniečiams ne tik papasakojo apie kiogeno teatrą, bet ir parodė kiogeno spektaklį „Kaki – jamabuši“ („Vienuolis ir persimonai“). Jo siužetas beveik identiškas Ezopo pasakėčiai „Lapė ir varna“ – na, tai, kur lapė visokiomis gražbylystėmis iš ant šakos tupinčios varnos vilioja sūrį.
„Vienuolyje ir persimonuose“ pasakojama istorija apie vienuolį, kuris grįždamas iš dvasinės praktikos kalnuose užsimano valgyti. Jis pamato prie kelio augantį persimonų medį, įsliuogia į jį ir vieną po kito valgo vaisius. Apžiūrėti savo valdų atėjęs ūkininkas pamato vienuolį, skinantį persimonus nuo jo medžio, ir supyksta. Ūkininkas, apsimesdamas, jog vienuolio medyje nemato, pradeda jį erzinti sakydamas: „Tai turbūt paukštis“, „tai turbūt beždžionė“, tai turbūt juodasis peslys“. Vienuolis, nenorėdamas išsiduoti, kiekvienąsyk apsimeta tam tikru gyvūnu. Galiausiai ūkininkas ištaria: „Jei tai būtų peslys, jis turėtų išskleidęs sparnus klykti“. Vienuolis suklykia lyg peslys ir iššoka iš medžio.
Nors ši istorija lygiai taip pat nejuokinga kaip ir Ezopo pasakėčia, tačiau vaidinama kiogeno aktorių ji vis dėlto įgyja komiškų bruožų vien dėl šiam teatrui būdingų vaidybos ypatybių. Pabrėžtinai garsiai ir teatrališkai tariami dialogai lietuvio ausiai skamba taip neįprastai, kad kvatojies susiriesdamas. Nepaisai net to, kad, pasak M.Šigejamos, toks aktorių kalbėjimo būdas atklydęs iš senovės, kai kiogeno vaidinimai būdavo rodomi lauke – aktoriai esą privalėdavo itin garsiai sakyti tekstą, kad jį išgirstų ir tolėliau stovintys prastai girdintys senoliai.
Kiogeno spektaklyje komizmo efektą sukuria ir lygiai taip pat pabrėžtinai nenatūralūs aktorių judesiai ir mimikos, iš kurių juokdamasis akimirkai pagalvoji, kad garsiojo filmo „Kaukė“ žvaigždė Jimas Carrey'is galėtų tapti visai neprastu kiogeno aktoriumi – jam tereikėtų pramokti būti šiek tiek lėtesniam.
Dar vienas kiogeno spektaklio bruožas – minimalus rekvizitas ir dekoracijos, o tai, aišku, palieka neišsemiamas galimybes žiūrovo vaizduotei. Tarkime, vėduoklė kiogeno aktoriaus rankose gali virsti ir pjūklu, ir taure sakei gerti, ir priemone vėjui sukelti, ir medžio lapiją imituojančia slėptuve. Jei kiogeno aktorius labai pasistengtų, vėduoklę jis greičiausiai sugebėtų paversti net ir šio teksto skaitytoju, nuo šiol apie kiogeną žinančiu šiek tiek daugiau.
