Į Sankt Peterburgą atvyks Placido Domingo, Rene Pape, Ildaras Abdrazakovas, Olga Borodina, Ana Netrebko, Aleksejus Markovas, Jevgenijus Nikitinas, Jekaterina Semenčiuk, Michailas Petrenka, Sergejus Semiškuras, Jekaterina Kondaurova, Uljana Lopatkina, Diana Višneva, Vladimiras Škliarovas, Jurijus Bašmetas, Denisas Macujevas, Leonidas Kavakas. Pasirodys ir Agripinos Vaganovos rusų baleto akademijos moksleiviai, Marijos teatro jaunųjų operos dainininkų akademijos solistai, choras, vaikų choras ir simfoninis orkestras.
Jaunas režisierius Vasilijus Barchatovas (pažįstamas ir Lietuvos publikai - Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis režisavo Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“) ir patyręs dailininkas Zinovijus Margolinas žada fejerišką reginį. Jį tarptautinei auditorijai tiesiogiai transliuos televizijos kanalas „Mezzo“, Rusijai - Pirmasis kanalas. Koncertą bus galima matyti ir girdėti internete, oficialioje teatro svetainėje mariinsky.tv ir mariinsky.fm.
Kaip rašo Rusijos žiniasklaida, visa ši misterija vyks monstriško dydžio niauriame pastate, įnirtingai keiktame visais jo statymo etapais. Tam, kad jis iškiltų, buvo nugriautas visas istorinis kvartalas Teatro aikštės rajone.
Kai buvo išardyta vieno skandalingiausių Sankt Peterburgo pastatų statybvietę juosusi tvora ir Marijos teatro Naujoji scena atsivėrė visu grožiu, miestiečius ištiko šokas. Tarp vardų, kuriais jau pakrikštytas naujasis architektūros šedevras, - prekybos centras „Marijinka“,„Septynioliktojo penkmečio kultūros rūmai“ ir „Marazmijinka“.
Gegužės 3 ir 4 dienomis „Marijinka II“ bus inauguruota mini festivaliu - P. Čaikovskio operoje „Jolanta“ dainuos A. Netrebko, Maurice'o Bejart'o „Bolero“ šoks primabalerina D. Višneva, Giuseppe Verdi operoje „Nabukas“ dainuos P. Domingo. Architektūrinė forma, apie kurią pastaruoju metu Rusijoje tiek daug ir taip aistringai kalbėta, pradės prisipildyti meninio turinio. Kaip teigia kiti Rusijos šaltiniai, štai tada ir turi paaiškėti, kad „Marijinkos II“ atidarymas - toks įvykis Rusiojos operos teatro gyvenime, kurio svarbos, kaip įprasta tokiais atvejais sakyti, neįmanoma deramai įvertinti.
Ginčai dėl Marijos teatro Naujosios scenos išorinio vaizdo užgožė svarbiausią faktą: kad ir kaip vertintum kanadiečių architektų biuro „Diamond & Schmitt Architects“ kūrinį, „Marijinka II“ - pirmasis bandymas per visą naujausią Rusijos istoriją pastatyti muzikinį teatrą, atitinkantį XX a. pabaigos-XXI a. pradžios Europos operos teatrų standartus.
Kaip viskas prasidėjo? Apie tai papasakojo žurnalas „Ogoniok“.
„Kokį puikų žaibo karą pavyko sukelti...“
Pirmieji gandai apie tai, kad pasaulinio garso dirigentas V. Gergijevas nori rekonstruoti Marijos teatrą arba pastatyti naują sceną, pasklido 1997 metais. Maestro V. Gergijevas pats parinko architektą - amerikietį Ericą Mossą. Ultraradikalūs šiukšlių maišų stiliaus statinio eskizai, pasirodę viešojoje erdvėje 2001 metais, pribloškė Sankt Peterburgo architektų bendruomenę ir gyventojus. Manieringasis Giacomo Quarenghi, Carlo Rossi ir Bartolomeo Rastrelli miestas sukilo prieš įžūlaus kaliforniečio pasiūlymus.
Tada prieš uoliuosius „senienų skrynios“ saugotojus metėsi galingas sostinės žurnalistų desantas, kaltindamas peterburgiečius konservatyvumu. Triuškinamų straipsnių rinkinys ilgai kabojo Sankt Peterburgo architektūros paminklų gynimo komiteto fojė, o buvęs komiteto vadovas Nikita Javeinas citavo kuluarinę „desantininkų“ frazę: „Kokį puikų žaibo karą pavyko sukelti.“
„Kas man gali įsakyti?“
2002 metais maestro pakurstė architektūrinį skandalą, piktai metęs NTV reporteriui Niujorke: „Kas man gali įsakyti, ką daryti? Aš - savo srities generolas, E. Mossas - savo, mes kaip nors suprasime vienas kitą!“
Liepiamosios intonacijos ne tik sustiprino ambicijų kovą su tradicijomis, bet ir perkėlė problemą iš profesinės plotmės į aukštosios politikos sferą. Jeigu jau dėl Marijos teatro verda tokios aistros, valstybė negali likti nuošalyje: E. Mosso idėjas atmetė ir paskelbė „Marijinkos II“ tarptautinį konkursą. Tokių konkursų Rusijoje nebūta šimtą pastarųjų metų.
Per akimirką trijų šimtų metų senumo Sankt Peterburgas iš „sendaikčių krautuvėlės“ virto madinga vieta, į kurią puolė visas populiariausių architektų žvaigždynas: Erickas van Egeraatas, Arata Isozaki, Mario Botta, Dominique Perrault ir - dabar jau kaip varžovas - E. Mossas.
Per baltąsias naktis juo plukdė kanalais, rodė savo turtus - soborus, tvirtoves, rūmus, aikštes, tiltus, brangiąją Naujosios Olandijos arką. Architektai taip persiėmė miesto dvasia, kad 2003-iaisiais pateikdami publikai savo projektus dėstė: šis laužtas kupolas asocijuojasi su Isakijaus soboro auksu, ši sinusoidė nukreipia į Petropavlovo tvirtovės smailę, šios spalvingos „degalinės“ žaismingai atrodys po pilku dangumi, o šis kumštis su nykščiu - visai ne kumštis, o angelo ranka su smuiku. Tik rusai Andrejus Boikovas ir Olegas Romanovas pasigailėjo Pirmojo penkmečio kultūros rūmų, stovinčių būsimosios statybvietės vietoje, ir pasiūlė dalį jų fasado įtraukti į didžiulį stiklinį ledkalnį, artėjantį iš užnugario. Tarp pasiūlytųjų buvo didžiulius verslo centrus primenačių projektų, bet tuomet jie ypač paniekinamai atmesti.
Į ginčą dėl architektūros privalumų ir trūkumų įsitraukė visi, kurie tik netingėjo: gyventojai, nusikaltėliai, intelektualai, visų kalibrų smulkieji ir stambieji veikėjai. Vėliau Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pasakys, kad procesui be reikalo buvo suteiktas politinis atspalvis ir kad tokiais atvejais pernelyg didelė demokratija neleistina: „Koks turi būti muziejus, sprendžiame mes, koks turi būti teatras, turėjo spręsti V. Gergijevas.“
Laimėjo prancūzas D. Perrault, pasiūlęs „auksinį vualį ant baleto batelio“. Projektas ginčininkus padalijo į dvi nesutaikomas stovyklas. Vieni vylėsi, kad Marijos teatro Naujoji scena padės atsikratyti šiokio tokio Kolomnos (Sankt Peterburgo centro rajono, kuriame yra Marijos teatras. - Vert.) provincialumo ir sąstingio, kiti piktai keikė ateivį architektą, o kartu ir V. Gergijevą, už šiurkštų įsiveržimą į istorinę erdvę ir senojo Sankt Peterburgo rajono veido darkymą.
Pats V. Gergijevas, pasirašius kontraktą su D. Perrault, prisipažino, kad jam nebuvo paprasta susitaikyti su laimėtojo variantu ir kad jam ne vis tiek, kaip priims miestas - unikalus architektūros muziejus - naują pastatą. „Negali taip būti, kad mes visi, kažkieno džiaugsmui, padarysime klaidą, - karštai tikino maestro. - Dabar mes visi kartu stebėsime, kaip mūsų akyse už Kriukovo kanalo rasis talentingas architektūros kūrinys.“
Kremas po kojomis
„Auksinį vualį“ reikėjo ne tik sugalvoti, bet ir suprojektuoti - atsižvelgiant į Sankt Peterburgo gruntą, Rusijos valstybinius standartus (GOST) ir su projektu susijusių asmenų apetitus. Po kurio laiko paaiškėjo, kad architektas neapgalvojo, kaip po žeme įrengti vandens tiekimo, kanalizacijos, ventiliacijos sistemas. Pačiame pastate jis suvaržė artistus, nenumatęs pakankamai grimerinių, repeticijų salių, kitų patalpų. Vėliau paaiškėjo, kad niekas nesiryžta pagaminti garsiojo auksinio vualio konstrukcijos ir garantuoti, kad karkasas atlaikys Rusijos šalčius, atlydžius, tonas vandens ir sniego. Maža to, pasirodė, kad ne nupieštas, o pagamintas jis visiškai ne ažūrinis, o sunkiasvoris. Neaišku buvo, kaip visa tai plauti ir valyti.
Prancūzijos biuras ir jo skyrius Sankt Peterburge dirbo išsijuosę, specialistai parengė kelis tomus dokumentų. Tačiau juose rasta daugiau kaip 400 klaidų. Vyriausioji valstybinė ekspertizė pavargo nurodinėti trūkumus.
Pagaliau Pirmojo penkmečio kultūros rūmai, išlikęs G. Quarenghi suprojektuoto pastato, vadinamo Lietuvių prekybos namais, fragmentas ir keletas namų palei Kriukovo kanalą buvo nugriauti. Tačiau išvežus gruntą paaiškėjo, jog ten kažkas taip negerai, kad apžiūrėti objekto atvyko kultūros ministras. „Ten nėra dirvos, po kojomis tik liulanti suspensija, panaši į kremą“, - pasibaisėjęs pasakojo Michailas Švydkojus, 2007-ųjų lapkritį pažvelgęs į didžiulę pamatų duobę.
Spręsti valstybinės svarbos užduoties pasitelkti metro statytojai. Jie susidorojo: per dribsmėlį pasiekė gelmėse slūgsantį tvirtą molį ir sukalė ten visus reikiamus polius. 2008 metais, griežtai atsisakę D. Perrault paslaugų, statybininkai tęsė nulinio ciklo darbus.
Visos šio problemos gerokai pabrangino darbus. Pirmajame etape „Marijinkai II“ šalies biudžete buvo numatyta tik 100 mln. JAV dolerių, o baigiant darbus paaiškėjo, kad išleista 22 mlrd. rublių (daugiau kaip 700 mln. dolerių).
Kurį laiką betoninis rūsys už Marijos teatro atrodė kaip šeimininko neturinti amžiaus statyba. Į pagalbą atėjo prezidentas. 2009 metais Vladimiras Putinas pareiškė, kad antroji scena turi atsirasti ir tam reikia kitų kūrėjų.
Netrukus Maskvoje patyliukais surengtas pakartotinis architektūros konkursas. V. Gergijevui patiko lakoniškas ir be įmantrybių naujasis Toronto operos teatro pastatas, kurį suprojektavo Kanados biuras „Diamond & Schmitt Architects“. Po sukrėtimų, susijusių su rizikingu ir neįgyvendinamu D. Perrault architektūriniu eksperimentu, maestro nutarė, kad jam reikalingas toks pat išoriškai paprastas, tačiau funkcionalus ir kompromisiškas projektas. Kanados biuro vadovas Jackas Diamondas iškart pagavo rusų dirigento idėją. Konkursas buvo suorganizuotas taip, kad laimėtų kanadiečiai.
Onikso įsakyta negailėti
Kad ir koks įslaptintas buvo tolesnis komplekso projektavimo ir statybos procesas, sensacingų žinių apie jį vis prasiskverbdavo į žiniasklaidą. Visuomenei pranešdavo, kad vagiamas betonas, smėlis ir žvyras, kad perkamos neįsivaizduojamo brangumo apdailos medžiagos, baldai, bukmedis, neperšaunamas stiklas, akustinės sistemos.
Apie 2011 metus paaiškėjo, kad po teatru nebus 800 vietų automobilių stovėjimo aikštelės (laikyti po teatru žiūrovų automobilius draudžia Rusijos Federacijos įstatymas). Projektuotojai pasiūlė įrengti 680 vietų automobilių stovėjimo aikštelę po Kriukovo kanalu, bet Kultūros ministerija nutarė neišlaidauti miesto reikmėms.
Kaip raportavo žinovai, „Marijinkoje II“ atsisakyta restorano, ypač svarbių asmenų priėmimo salės (priešgaisrinio saugumo reikalavimai), nutarta įrengti ne 200, o tik 100 tualeto kabinų (lėšų ir vietos taupymas) ir netgi individualūs sanitariniai mazgai trims teatro vadovams palaikyti nereikalinga prabanga. Užtat onikso įsakyta negailėti.
Pirčių ir skalbyklų kombinatas?
Siauri langai, stiklo vitrinos, permatomas stogelis, beveik siekiantis Kriukovo kanalą, plokščia su mažu įlūžiu stiklinė beretė ant stogo. „Pirčių ir skalbyklų kombinatas“, „prekybos ir pramogų centras“,„skrynios formos garsų gamybos fabrikas“ - švelniausi epitetai, kuriais spėta apdovanoti betoninį statinį, užėmusį visą kvartalą. Beje,„skrynia“ visiškai ne betoninė, ji padengta storomis smėlio spalvos Juros marmuro plokštėmis (Juros marmuras - ypač tvirtas kalkakmenis iš Bavarijos karjerų).
Iš šono prilipdytas G. Quarenghi Lietuvių prekybos namų fragmentas - iš pradžių jį nugriovė, o po to Sankt Peterburgo architektūros paminklų gynimo komiteto įsakymu atstatė iš „istorinių“ plytų.
Dalis miestiečių reikalavo nugriauti monstrą, o maestro V. Gergijevas šių metų pradžioje pagaliau ryžosi parodyti naująją sceną žurnalistams ir muzikantams. Visus pastaruosius metus atsakydamas į kritiką jis kartojo: „Niekas negali spręsti apie teatrą, nes niekas nematė jo iš vidaus.“
Jau žinoma: pianistas D. Macujevas ir balerina Maja Pliseckaja nepagailėjo susižavėjimo kupinų atsiliepimų, kompozitorius Rodionas Ščedrinas irgi buvo patenkintas po uždaros premjeros šioje salėje. Kas jiems pasirodė svarbiau už teatro išorę? Erdvi 2 tūkstančių vietų salė. Oras. Garsas. Didžiulė 70 metrų gilumo scena-transformeris, susidedanti iš trijų scenų - pagrindinės, užscenio, repeticijų. Scenas skiria garso nepraleidžiančios pertvaros. Kol vienoje rodomas spektaklis, niekas netrukdo montuoti dekorcijų antrojoje ir repetuoti trečiojoje.
V. Gergijevas patikslino: čia įrengta moderniausia scenos technika, todėl į „Marijinką II“ bus perkelti techniškai sudėtingiausi spektakliai, kurių dekoracijas sumontuoti užtrunka dvi arba net tris dienas. Tai - „Tristanas ir Izolda“, „Karas ir taika“, „Nybelungo žiedas“. Nebereikės 40-50 minučių ilgumo pertraukų, dėl kurių spektakliai užsitęsia po vidurnakčio, o žiūrovai išeina, kad suspėtų į metro. Be to, senosios „Marijinkos“ laukia didžiulė rekonstrukcija ir maždaug po trejų metų ji bus uždaryta, visi spektakliai bus rodomi naujojoje scenoje.
Kaip tvirtina specialistai, geriausia pasaulyje akustika - Buenos Airių„Colon“ teatro. Sankt Peterburgo kompanijos - „Marijinkos II“ projektuotojos - techninis direktorius Krzysztofas Pomorskis įsitikinęs, kad dabar pasaulyje atsiras antras etaloninės akustikos teatras - „Marijinka II“.
Kelios fojė, kurių pagrindinę puošia gintaro spalvos onikso siena, įviji laiptai, nuo lubų nutįsusios Swarovskio kristalų gijos, nedidelės salės vaikams ir jaunimui, repeticijų salės, kelios kavinės, erdvios grimerinės - visa tai naujoji „Marijinka“. Pačioje padangėje - didžiulė veidrodinė salė su kesono lubomis baleto artistams.
O ką mano V. Gergijevas apie tuos, kurie protestuoja prieš naująjį teatrą? „Apie juos aš negalvoju. Aš galvoju apie Modestą Musorgskį, P. Čaikovskį, G. Verdi, apie naujus spektaklius.“
Parengė Milda Augulytė
