Kalbama, kad šiais laikais lietuvių skaitytojai labiausiai perka romanus. Todėl net ir pripažinti poetai metėsi rašyti šio žanro kūrinius. Regis, be reikalo. Juk jie ir toliau galėjo daryti tai, ką geriausiai moka, tik savo eilėraščių knygas vadinti romanais. Perkamumas – garantuotas.
Bent jau taip greičiausiai mano S. Lipskis, kurio per pristatymą Lietuvos rašytojų sąjungoje nepadoriai išliaupsintas „Išsivadavimas” (išleido „Žuvėdra”) kažkodėl pavadintas romanu.
Bandymas liko bandymu
S. Lipskio „Išsivadavimas”, atsigręžiantis į prieš 120 metų gimusio V. Mykolaičio-Putino gyvenimą, neturi nieko bendra su romano žanru. Visiškai nieko. Tai grynoji publicistika, kurioje ne visada vykę išmonės proveržiai – savotiška faktų rišamoji medžiaga – tik kiša koją.
Ši knyga apskritai neturi nieko bendra su gera grožine literatūra, dėl kurios išlavinto skonio skaitytojams, tokiems kaip šviesaus atminimo V. Mykolaitis-Putinas, nekiltų abejonių.
S. Lipskis, be abejo, nusipelno santūrių pagyrimų dėl dviejų dalykų, kuriais, šiaip ar taip, privalėtų pasižymėti kiekvienas publicistas. Tai kruopštumas ir išradingumas.
Paties surinktą ir apvirškintą gausią medžiagą, susijusią su V. Mykolaičio-Putino gyvenimu, autorius pabandė perteikti ne įprastai sausai, o kiek kitaip, gyviau. Gaila, kad apie rezultatą kalbėti remiantis estetiniais principais nelabai ir išeina.
Tai vis dėlto tik bandymas, savotiškas pagrindas galimam biografiniam romanui, kurį remdamasis „Išsivadavimu” gal ir galėtų parašyti koks nors talentingas prozininkas.
Taktiškas ir atsargus
Ne itin reiklūs skaitytojai ir vertintojai S. Lipskio daugiau ar mažiau informatyvų (nors V. Mykolaičio-Putino gyvenimo ir kūrybos žinovai greičiausiai ras ir prasilenkimų su tiesa), pikanterijos prifarširuotą „Išsivadavimą” giria dėl to, kad jį nesunku skaityti. Ar tikrai?
Paprastai nesunku būna skaityti tokį kūrinį, kuris yra stilingas, sraunus, neišklystantis iš autoriaus sumanymo vagos.
Tokių kūrinių išlepintus skaitytojus erzins tiek S. Lipskio „Išsivadavimo” tonas, tiek struktūra (taip ir nesupratau, kam reikėjo knygą dalinti į tris dalis, o pasakojimą nevykusiai suveržti dviem V. Mykolaičio-Putino gyvenimo dienomis).
Autoriaus santykis ir su knygos herojais, ir su jų poelgiais, ir su faktų interpretavimu pasižymi tomis savybėmis, kurių geras prozininkas tikrai nelaikytų komplimentais. Tai – taktiškumas, atsargumas, pataikavimas, perdėta pagarba, net tam tikra nedrąsa, bailumas.
Įdomiausia, kad visa tai dažniausiai nevirsta subtilumu, nes atsargumui, pagarbai ir baimei autorius paprasčiausiai neatranda atsvaros. O ji būtina ne tiktai grožinėje, bet ir publicistinėje literatūroje.
Kaip jaustųsi rašytojas?
Esu tikras, kad S. Lipskio nupieštas publicistinis V. Mykolaičio-Putino portretas turi nemažai galimybių sudominti iššūkių prisibijančius šiuolaikinius skaitytojus.
Tai greičiausiai yra labai gerai – lengvo pobūdžio pažintinis skaitalas nors ir neugdys skaitytojų stiliaus pojūčio, bet jiems bent jau suteiks daugiau žinių ne apie vampyrų meilę, o apie vieną didžiausių lietuvių rašytojų.
Šiaip ar taip, aš verčiau rinkčiausi tos pačios „Žuvėdros” ką tik išleistus V. Mykolaičio-Putino paskutinių gyvenimo metų (1961–1967) dienoraščius. Vien todėl, kad man, kaip skaitytojui, labiau patinka pačiam kurti ir daryti išvadas nei ryti kieno nors apvirškintą masę.
„Karčios nuosėdos po „jubiliejaus” lig šiol neišnyksta. Padarė iš manęs kažkokią iškamšą ir garbino. O kokia iš tiesų mano vertė? Mano nelaimė ta, kad aš pats savyje neturiu tvirto pagrindo, aiškios nuomonės apie save. Jaučiuosi blogai. Mano gyvenimas – nuolatinė kančia”, – 1963 metais dienoraštyje rašė per 70 metų persiritęs V. Mykolaitis-Putinas.
Ar rašytojas panašiai jaustųsi perskaitęs S .Lipskio „Išsivadavimą”? Klausimas retorinis.
