R. Malašausko kuruojamas Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje šiemet įsikurs ne istoriniuose miesto rūmuose, bet XX a. pastatytoje modernistinėje Venecijos savivaldybės sporto salėje. Pagrindinė šio pastato erdvė – krepšinio arena.
Šių metų Venecijos bienalės tema yra „Enciklopediniai rūmai”, kuriuose telpa visi pagrindiniai žmonijos atradimai – nuo rato iki kosminių laivų.
Todėl ir Lietuvos paviljone, kuris bus atidarytas gegužės 30 d., pristatomame projekte „oO” naujausios technologijos ir jauni autoriai taikiai sugyvens su prisiminimais apie XX amžių ir gerokais vyresniais kolegomis.
Projektą „oO” R. Malašauskui įgyvendinti padeda keletą metų Briuselyje veikusi, o šiuo metu konkrečios parodinės erdvės neturinti galerija „Tulips & Roses”. Jai vadovauja Jonas Žekaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė.
Novatoriškomis idėjomis ir meniniais akibrokštais garsėjantis 39 metų R. Malašauskas ir šį kartą žaidžia dvigubą žaidimą. Jis meta iššūkį pačiai seniausiai Venecijos bienalės tradicijai – nacionalinių paviljonų varžytuvėms.
R. Malašauskas ne tik kuruoja iš karto du paviljonus – Lietuvos ir Kipro, bet ir abu juos pristatys toje pačioje erdvėje.
– Kaip atsitiko, kad tapote net dviejų nacionalinių paviljonų kuratoriumi? – paklausiau R.Malašausko, pristačiusio mūsų šalies paviljono viziją Venclovų namuose surengtame vakare.
– Kipro atstovai dar prieš keletą metų siūlė man rengti jų paviljoną Venecijos bienalėje. Bet tuomet buvau užsiėmęs su Kaselio „Documenta”, priklausiau jos kuratorių komandai. Todėl atsisakiau.
Pernai jie pasiūlė dar kartą. Aš jau dirbau su Jonu ir Aurime iš galerijos „Tulips & Roses” – kūrėme Lietuvos paviljono projektą. Man pasirodė, kad būtų įdomu pabandyti. Netradicinis atvejis, kai vienas žmogus toje pačioje bienalėje kuruoja du nacionalinius paviljonus.
Tiesa, įvairiausių mainų Venecijos bienalės istorijoje jau būta. Tarkime, šiemet prancūzai savo parodą rengia Vokietijos paviljone, o vokiečiai – Prancūzijos. Be to, vokiečiai pristatys garsųjį kinų menininką Ai Weiwei.
– Lietuvos paviljone galima įžvelgti lietuviškos tapatybės ženklų – krepšinis, brutalusis modernizmas, katalogas su Vytautės Žilinskaitės pasakomis. O kaip Kipras? Ar bandysite pristatyti ką nors kiprietiško?
– Keletą kartų lankiausi Kipre, domėjausi ten dirbančių menininkų darbais. Žmones, su kuriais nusprendžiau dirbti, pasirinkau vadovaudamasis tik meniniais kriterijais.
Pavyzdžiui, choreografę Maria Hasabi gana gerai pažinojau iš Niujorko. Man norėjosi, kad ji dirbtų su gyvosiomis skulptūromis. Tai žmonės, kurie stovi gatvėje apsimetę bronziniais ar marmuriniais paminklais. Susitarėme, kad menininkė sukurs toms skulptūroms choreografiją.
Lietuvos paviljone dalyvaus Lietuvos menininkai ir keli kūrėjai iš kitų šalių.
Kipro paviljone taip pat bus ir kviestinių menininkų. Tiesa, bus išleistas renginių tvarkaraštis, kuriame visi matys, kas kokiam paviljonui priklauso.
– Kodėl savo projektui pasirinkote tokią keistą vietą – Venecijos savivaldybės sporto salę?
– Tai ypač gera vieta, nes yra visai šalia Arsenalo, kuriame vyksta pagrindinė kuruojama Venecijos bienalės paroda. Kartu tai – pagrindinė krepšinio arena Venecijoje. Joje žaidžiama ir vasarą, bet pavyko suderinti rungtynių tvarkaraštį su paroda.
Sporto rūmai – vienas didžiausių pastatų visoje Venecijoje. Tai labai įspūdingas modernus, brutalus betono kūrinys, baigtas 1977 metais.
Kadangi ten daugiausia treniruojasi paaugliai, jie ant sienų rašo viską, kas jiems šauna į galvą. Ir niekas tų grafičių netrina.
Ieškodami vietos aplankėme daug rūmų ir bažnyčių, bet mums jos pasirodė pernelyg dvasingos. (Juokiasi.) O sporto rūmai – man labai gražūs.
Jų architektas projektavo ir teatro pastatus, todėl jie yra aiškios teatro struktūros.
– Sportininkų treniruotės paprastai vyksta ir vasarą. Kaip susitarėte, kad erdvė būtų užleista parodoms?
– Iš pradžių buvo nelengva, teko daug aiškinti, tartis. O dabar ir bendruomenė nekantriai laukia bienalės pradžios.
Krepšininkai, gimnastės, futbolininkai, boksininkai treniruosis kaip ir anksčiau. Tiesiog atsiras parodų ir kasdienių treniruočių kombinacija. Ieškodami meno kūrinių žiūrovai galės rasti sportininkus. Ir atvirkščiai.
Birželio 16 dieną įvyks 120 mergaičių gimnasčių pasirodymas mūsų parodos scenografijoje. Tai olandų menininko Gabrielio Lesterio projekto dalis. Šis menininkas kuria mūsų paviljono architektūrą – jis naudoja mobilias sienas iš įvairių pasaulio muziejų.
Labai norėjosi sukurti tokį parodos modelį, kuris galėtų veikti bet kokiomis aplinkybėmis. Ir kavinėje, ir futbolo stadione.
– Kokią stadiją pasiekęs projektas „oO” yra šiuo metu? Kokius autorius pristatysite?
– Šiuo metu parodos katalogui leidžiame V.Žilinskaitės pasakas, kurias iš naujo išvertėme į anglų kalbą. Aš jų niekada nebuvau pamiršęs. Atsimenu, labiausiai patiko tai, kad jose buvo ne tik humoro, bet ir įvairių technologijų. Mokslinės fantastikos.
Paviljone technologijų taip pat bus nemažai. Liudvikas Buklys perprogramavo robotą, Gintaras Didžiapetris sukūrė šviestuvą iš optinio pluošto, Elena Narbutaitė – besisukančią lazerių skulptūrą ir šviesos, elektros sieną. Du Niujorko menininkai tikisi priversti švieslentę išpranašauti tai, kas įvyks ateityje.
Dar bus ir kūno technologijų. Pavyzdžiui, Algirdo Šeškaus fotografijose užfiksuoti per sovietinę televiziją rodyti gimnastikos pratimai.
Pristatysime ir Kazio Varnelio paveikslą „Paskutinis šūvis”. Jį tapydamas dailininkas žinojo, kad tai bus paskutinis darbas.
Pabaiga, pradžia, esminiai gyvenimo momentai – viena pagrindinių mūsų projekto temų. Kaip ir sapno logika ar technologijų magija.
Kuratoriui paroda – meno kūrinys
R. Malašauskas (g. 1973 m.) – kuratorius ir autorius, išplėtojęs kuravimo praktiką, kurioje meno paroda tampa autonomiška meno kūrybos forma.
1995–2006 m. dirbo kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Buvo eksperimentinės televizijos ŠMC TV sumanytojas ir kūrėjas. 2005 m. kuravo IX Baltijos meno trienalę.
2007–2008 m. dėstė Kalifornijos meno koledže San Fransiske, buvo Niujorko „Artists Space” programos kviestinis kuratorius. 2008 m. – Sidnėjaus bienalės (Australija) kuratorių komandos narys.
2010 m. Paryžiaus Pompidou centre rengė savaitę trukusią gyvų meno veiksmų – performansų, akcijų, šokio spektaklių, paskaitų – rinktinę „Repeticijų sala”.
2012 m. dirbo kuratorių komandoje, rengusioje prestižinę šiuolaikinio meno parodą „Documenta”, kuri kas ketveri metai vyksta Kaselio mieste (Vokietija).
