„Yra dailininkų, kurie moka labai sklandžiai ir gražiai viską išdėstyti, papasakoti, aš – ne iš jų”, – šyptelėjo tapytojas.
– Kodėl nusprendėte retrospektyvai nesiskolinti darbų nei iš muziejų, nei iš privačių kolekcijų? – paklausiau H. Natalevičiaus, kuris 60 metų sukaktį švęs gegužės pabaigoje.
– Kartą pagalvojau, kad ir pats sugebėčiau atrinkti darbus parodai. Buvau įsitikinęs, kad visai neblogą ekspoziciją įmanoma sudėlioti vien iš tų darbų, kuriuos turiu dirbtuvėje.
Atrinkau tik tuos paveikslus, kurie man iš tiesų patinka, daro įspūdį. Norėjosi parodyti keletą ankstyvųjų darbų, tarp jų ir tą, kur veidas sukasi kaip karuselė. Įdomu buvo sujungti juos su gerokai vėliau nutapytais. Pakabinti šalia ir palyginti.
Man patiko ir parodos rengimo procesas. Nieko netapiau, nes buvau įsitikinęs, kad tik be reikalo gadinčiau dažus. Nieko doro nepadarai, jei nuolat galvoji apie ką kitą. O aš vis svarsčiau, kaip ta paroda turėtų susidėlioti, kokius darbus reikėtų kabinti.
– Apžiūrėjus parodą kyla įtarimas, kad kai kuriuos paveikslus tiesiog paslėpdavote nuo pirkėjų tolimesniuose savo dirbtuvės užkaboriuose. Ar iš tiesų taip nesinorėdavo jų parduoti?
– Taip, slėpdavau. Kai kuriuos taip gerai paslėpiau, kad prieš parodą turėjau gerokai jų paieškoti. Būna darbų, kurių ypač nesinori parduoti. Pavyzdžiui, tų ištapytų objektų, kurių turiu labai nedaug.
Daug kas priklauso ir nuo to, kur darbai iškeliauja. Lengviausia išsiskirti, kai žinai, kad jie lieka kur nors netoliese, Vilniuje, geroje kolekcijoje. Tada ramiau.
– Jūs niekada nedėstėte meno mokykloje ar akademijoje kaip dauguma jūsų kolegų. Pragyvenote iš tapybos. Vadinasi, pirkėjų netrūkdavo?
– Būna periodų, kai pirkėjų ateina išties nemažai, o pasitaiko, kad ilgą laiką nebūna nė vieno. Labai įvairiai.
Buvau sulaukęs pasiūlymų dėstyti, bet aš negabus pedagoginiam darbui. Man nepavyksta užmegzti tokio santykio su žmogumi. Galiu kalbėtis, plepėti, bet ne mokyti. Tai pernelyg sudėtinga.
– Labai populiarūs jūsų paveikslai su kortomis. Šioje parodoje nemažai darbų, kurių pavadinimai „Dviese” arba „Pasimatymas”. Kas jums labiau sekasi – kortos ar meilė?
– Užsukęs į tapytojo Algimanto Kuro dirbtuvę prisidėdavau prie kortuotojų – Valentino Antanavičiaus, Alfonso Andriuškevičiaus, nors niekada nebuvau stiprus varžovas. Žaisdamas kortomis ar kauliukais mėgstu žiūrėti, kas ten atsiranda, iškrinta. Kaip ir biliarde – įkris ar ne.
Man žmona net priekaištavo, kad taip vienodai pavadinau paveikslus. Bet, mano manymu, jei darbai skirtingi, pavadinimai gali būti ir tie patys. Juk tie santykiai man iš tiesų svarbūs – ir gyvenime, ir paveiksluose.
– Todėl paveiksluose tiek daug akių? Girdėjau kalbant, kad jūsų nutapytos akys nuolat seka žiūrovą. Ar tai darote tyčia?
– Ne, to tikrai nesiekiu. O akys atsiranda todėl, kad žmonės bendraudami visada žiūri į akis. Net eidami pro šalį gatvėje vienas į kitą pasižiūri. Jei miestas didelis, žmonės neturi galimybės pasisveikinti vieni su kitais. Tai užimtų per daug laiko, jie niekur nesuspėtų. Todėl pasikeičia tik žvilgsniais.
Daug yra tų gražių čerpių, kurios dengia Vilniaus senamiesčio namų stogus. Akių – ne mažiau, ir tai labai geras dalykas. Juk iš tų žvilgsnių susideda ir mūsų gyvenimas.
– Ar jūsų kūrybą veikia tai, kad užaugote mieste? Atrodo, pomidorai, slyvos ar vyšnios veržte veržiasi į drobes.
– Gimiau Vilniuje, bet nuo mažens nemažai laiko kartu su broliu esu praleidęs kaime, pas motinos seserį. Kai būni mieste, traukia gamta. Pabūni gamtoje, traukia Vilnius. Kiekvieną sykį grįžęs į miestą pamatau, kad per tą laiką jis pasidarė dar gražesnis. Yra kažkoks kontaktas, stiprus ryšys.
– Kaip atsirado tie keisti jūsų paveikslų personažai, kritikų dažnai pavadinami žiurkiažmogiais? Tai daugiau miesto ar gamtos kūriniai?
– Jie įvairūs. Kai nutapiau ciklą didesnių personažų, pavadinau juos „Galingais žmonėmis”. O tie mažiukai – kitas dalykas. Jie turbūt labiau susiję su vadinamaisiais mažaisiais olandais, su nedideliais XVII a. olandų tapytojų paveikslėliais, kuriuose daugybė mažų žmogiukų. Tie mano personažai gal arčiau gamtos, kažkur nuolat keliaujantys.
Ministrui nutapė pomidorų alėją
H. Natalevičius gimė 1953 m. Vilniuje, siuvėjo šeimoje. 1970–1976 m. Vilniaus dailės institute studijavo tapybą (pas V. Karatajų, A. Gudaitį). Vėliau dirbo Vilniaus dailės parodų rūmuose, Lietuvos dailės muziejaus tapybos skyriuje. Nuo 1988 m. – laisvasis menininkas.
Nuo 1976 m. H. Natalevičius dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Iš pradžių darbus eksponuodavo kartu su neformalia bendrakursių grupe – B. Gražiu, M. Skudučiu, R. Sližiu, R. Vilkausku. 1989 m. tapo dailininkų grupės „24” nariu. 2007 m. Baltijos šalių tapybos trienalėje Vilniuje pelnė pirmąją premiją.
Tapytojo kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
H. Natalevičiaus pasakojamos siurrealios istorijos dažnai vyksta čia ir dabar. Tarkim, išgirdęs buvusio kultūros ministro R. Vilkaičio pasiūlymą nepatenkintiems teatro aktoriams važiuoti į Ispaniją skinti pomidorų, jis nutapė ironišką paveikslą „Pomidorų alėja” – interjerą su vazonėliuose augančiais pomidorais.
