Spektaklio kūrėjų komanda, vadovaujama maestro Gintaro Rinkevičiaus ir režisierės Dalios Ibelhauptaitės, perkels populiarios operos veiksmą iš XVIII amžiaus Neapolio į mūsų dienų Kaprio salą.
Kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius šį kartą „bohemiečių“ pastatyme žada nustebinti aukštosios mados kostiumais. Šia proga – keli klausimai dizaineriui.
- Ar ne įdomiau kostiumų dailininkui šuoliuoti teatre per epochas negu kurti šiuolaikiškus apdarus?
- Sukurti šiuolaikišką teatrinį kostiumą nėra taip paprasta, kad jis gerai atrodytų, perteiktų tam tikrą atmosferą. Tokiais atvejais teatrinis sąlyginumas taip pat svarbus. Aš neatsitiktinai pabrėžiu vienas ar kitas detales – viskas turi derėti scenoje kaip harmoningame paveiksle.
Kostiumus kurti galiu, tik pamatęs scenografo darbą, o prieš tai visi susitariame dėl bendros idėjos. Sakyčiau, kurti šiuolaikinį kostiumą nė kiek ne lengviau negu istorinį Jei „Visos jos tokios“ būtų barokinis spektaklis, Vilnius turėtų kažką panašaus į „Madam Pompadur“ Kaune. Bet padarėme šiuolaikišką.
- Šį kartą turėjo būti lengviau jau vien dėl to, kad teko rengti mažiau žmonių – nėra choro.
- Kiekvienas artistas spektaklyje persirengs vos ne po du kartus. Vieno įvaizdžiui sukurti reikia dviejų, kito – trijų ir dar daugiau valandų. Kaprio sala – tai ne Lietuvos Palanga.
Kai Dalia pasakė savo idėją perkelti veiksmą į Kaprį, man iš karto buvo aišku, kokia lentyna, koks skyrius. Juk nuolat važiuoju atostogauti į Kanus, kur pernai rodžiau ir savo kolekciją. Neįsivaizduojate, kaip visi ten išsipuošia.
Spektaklyje žmonių bus mažiau, nes nėra pinigų. Užtat norisi geresnės kokybės. Visos naudojamos medžiagos - aukščiausios klasės. Išlaužėme „couture“ nuo geriausių firmų batų iki saulės akinių. Atėjusios į spektaklį modistės dar ilgai verks, kad neturi tokių daiktų. Aišku, bus daug ir klasikinių detalių, bet praeis dešimtmetis, kol Lietuvoje žmonės rengsis taip, kaip artistai šiame spektaklyje.
- Jau spėjote prisiklausyti komplimentų per repeticijas. Kaip jie neapsuka jums galvos?
- Juk atsiranda patirtis. Manęs vis klausia, ar labiau mėgstu dirbti teatre, ar mados pasaulyje. Bet spektaklių jau padariau 80, o kolekcijų – tik 50. Turiu sukurti kostiumus dešimčiai spektaklių per metus, kad užsidirbčiau kolekcijai ir pusę uždarbio dar sumokėčiau valstybei. Košmaras.
Tik pasitaikius progai, lėksiu iš čia.
- Pasirengimo premjerai darbai jau baigti?
- Nugrimuoju artistus per generalines - ir viso gero: premjeroje nebūsiu. Išskrendu į Los Andželą, iš ten – į Novosibirską statyti „Nabuko“.
Po to tiesiai vyksiu į Kanų festivalį, kur bus pristatoma mano kolekcija. Suvažiuos geriausios manekenės iš visų pasaulio kampų, „Hotel du Cap“ bus „De Grisogono“ 20-mečio iškilmės, orkestras gros mano parinktą muziką. Aš nemiegu. Pagaliau mano laikas ateina.
- Ar mėgstate klasikinę muziką?
- Klausausi jos vis dažniau, ypač barokinės – G. F. Händelio, dramatiškų arijų. Mėgstu jos klausytis ypač tvarkydamas kambarius.
- Koks netikėtas hipsterio šuolis atgal.
- Joks čia šuolis. Anais laikais panešiotas sukneles išmesdavo, nes nebuvo valyklų. Dabar tokių suknelių valyklos neišvalo.
Klausytis baroko – labai padoru. Tai, ką vadiname šiuolaikiškumu – radžiai, cicinai, kas liejasi šokių, dainų projektuose, manote, yra ko nors verta, išliks? Kai skonio nėra, neturi ką parodyti, taip ir dainuoja. Kaimas bunda, kaimui to reikia.
