Pakvietė tyrinėti filosofinių idėjų
Garbė pradėti festivalį buvo suteikta choreografų Edmondo Russo ir Sh. Tuizerio kūriniui „Vertingi dalykai“ ("Precious Things"). 35 minučių trukmės spektaklio paantraštė skelbia: „Vertingų dalykų pažeidžiamumas yra gražus ritualas, nes pažeidžiamumas yra būties ženklas.“
Nuo 2004 m. kartu dirbantys E. Russo ir Sh. Tuizeris kuria spektaklius-laboratorijas, kuriose tyrinėja įvairias abstrakčias sąvokas, filosofines idėjas.
Spektaklis „Vertingi dalykai“ - savotiškas ritualas, per kurį „vertingi dalykai“ tarpusavyje susiejami nelyginant įgytos ir perduodamos vertybės: nuo intymaus gesto iki intensyviausios dinamikos, nuo asmeninių paieškų iki priartėjimo prie kito.
Į spektaklį įsijautęs žiūrovas ne tik išvydo, bet ir išgyveno kartu su šokėjais meilę, draugystę, džiaugsmą ir kitus jausmus. Be to, jis pajuto, kad viskas yra susiję: spektaklyje nuolat sušmėžuodavo raudonų rožių žiedai, scenoje kartkartėmis pasirodydavo balta nuotakos suknele vilkinti artistė.
Būtent šie motyvai ir tapo paskutine spektaklio nata: iš „dangaus“ pasipylus raudoniems žiedlapiams ant scenos pasirodė minėtoji artistė. Jos trumpas solo numeris buvo „Vertingų dalykų“ kulminacija. Simboliška, kad paskutiniam artistui palikus sceną ant linoleumo nukrito kurį laiką ant scenos konstrukcijų kabėjęs paskutinis žiedlapis.
Kas įvyksta tylos akimirką?
Vėliau žiūrovai išvydo choreografo I. Galilo miniatiūrą „Tylos gramatika“ ("The Grammar of Silence"). 20 minučių trukmės spektakliu buvo papasakota istorija apie dviejų žmonių santykius, kurie plėtojosi viena ar kita kryptimi dėl įsiterpusių tylos akimirkų.
„Žmogus nori būti apkabintas. Vis bando rasti santykį su kitu tai švelniai prisiliesdamas, tai stumdamas nuo savęs, tai vėl švelniai prisiliesdamas. Dviejų žmonių santykiuose visada yra tylos erdvė, dėl kurios gali atsirasti daugybė neteisingų interpretacijų ir gražiausių vaizdinių. Tokią akimirką aš vadinu „gramatika“. Yra daug triukšmo. Gali girdėti daug triukšmo tarp sakinių“, – tiksliai savo spektaklį apibūdina I. Galilis.
Priešingai nei dramos spektaklyje, netobulumo šokio spektaklyje neuždengia tekstas. Jo paprasčiausiai čia nėra, todėl artistai turi dar labiau stengtis. Jei šokio spektaklis žiūrovui nuobodus, jis ims muistytis ir ieškoti išėjimo. Verta pastebėti, kad per spektaklį „Tylos gramatika“ žiūrovai net kvėpavo atsargiai (ir visai ne dėl to, kad salė buvo pilna dūmų). Kiekvienas salėje buvęs žmogus bijojo sutrikdyti tą tobulą tylos akimirką.
Vienu geriausių šių laikų choreografu vadinamas I. Galili savo karjerą pradėjo „Batsheva” šokio trupėje, o išgarsėjo kurdamas lyrinius, bet nepaprastai ekspresyvius duetus, jėgos ir dinamikos persunktus šokio spektaklius, lydimus išskirtinės šviesų dramaturgijos. I. Galilio spektakliuose ypač daug dėmesio yra skiriamas šviesoms. Šviesos – manipuliacijos šaltinis, leidžiantis apibrėžti veiksmo laiką ir erdvę.
Kiekvienas likimo posūkis paliko žymę ne tik choreografo gyvenime, bet ir jo kūryboje. Savo spektaklyje „Tylos gramatika“ I. Galili sujungė savo, kaip moderniojo šokio ir baleto kompozicijų kūrėjo, patirtį, todėl žiūrovai išvydo daug iš baleto perimtų judesių.
Scenoje - „Sukilimas“
Festivalio dalį Nacionaliniame dramos teatre užbaigė choreografo H. Shechterio kompozicija „Sukilimas“ ("Uprising"). 15 minučių trunkančio „Sukilimo“ sėkmė ir savitas braižas plačiai išgarsino H. Shechterį – pastaraisiais metais jo choreografiją graibsto garsiausios šiuolaikinio šokio trupės.
Spektaklis pulsuoja energija, gaivališka jėga. Artistų parodytas šiurkštumas tarytum griebia už atlapų patį žiūrovą. Dėl to nereikėtų stebėtis: „Sukilimo“ idėjos šaltinis – riaušės, 2005 metais sukrėtusios Paryžiaus priemiesčius.
H. Slechterio kūrybai būdingas intensyvumas ir triukšmingumas. Jo spektakliai, kuriems muziką dažniausiai parašo jis pats, labiau primena roko koncertus nei šokio spektaklius. Ir neatsitiktinai: juk į Didžiąją Britaniją Hofeshas atkeliavo norėdamas pradėti ne choreografo, o perkusininko karjerą.
„Sukilimą“ vilniečiai ir miesto svečiai palydėjo audringomis ovacijomis atsistoję. Gerų atsiliepimų apie šį spektaklį negaili viso pasaulio kritikai.
„Laukinis, kupinas šiurkščios fizinės jėgos spektaklis kartu yra maniakiškai tikslus ir detalus. (...) H. Shechteris turi savo choreografinį pasaulio matymą, kuriame judesys yra ir pirmykštė jėga, ir galimybė išreikšti neišreiškiamų dalykų niuansus.“ („The New York Times“)
„Išskirtinio grožio ir gelmės spektaklis. Ko gero, reikšmingiausias naujojo šokio darbas Britanijoje po 2000-ųjų.“ („The Observer“).
Antroji festivalio dalis - „Menų spaustuvėje“
„Naujojo Baltijos šokio“ spektakliai išmėtyti po skirtingas Vilniaus vietas. Jie rodomi Nacionaliniame dramos teatre, "Menų spaustuvėje", Lietuvos rusų dramos teatre ir prekybos centre „Europa“. Atidarymo dieną „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje rodyti dar vieno Izraelio choreografo Rovo Assafo spektakliai „Po šešerių metų“ ("Six Years Later") ir „Kalva“ ("The Hill").
Juodoji salė spektakliams parinkta neatsitiktinai – R. Assafas atvirai deklaruoja savo meilę juodai spalvai ir kratosi visame pasaulyje populiarių baltų ir sterilių šokio spektaklių. Anot choreografo, juodoje erdvėje nėra jokio „scenos triukšmo“, galinčio trukdyti žiūrovui. Taip R. Assafas sukuria grynąjį šokį, kurio pagrindas – paprastumas, nuoširdumas, natūralumas.
20 minučių trukmės spektaklis „Po šešerių metų“ – tai šokio duetas, analizuojantis laiko tėkmę. Choreografas auditorijai neatskleidžia, kas įvyko dviejų žmonių gyvenime prieš šešerius metus. Žiūrovas nesužino ir to, ar tie šešeri metai buvo svarbūs artistų gyvenime. Dėmesys spektaklyje sutelkiamas į praeities ir dabarties santykį, aiškinamasi, kaip konkretus įvykis juda tarp menamos praeities ir akivaizdžios dabarties.
Antrasis R. Assafo spektaklis „Kalva“ paremtas hebrajų daina „Giv‘at HaTahmoshet“, pasakojančia apie Jeruzalės Amunicijos kalvą. Ši kalva 1967 m. tapo žiaurių Šešių dienų karo kovų vieta.
Spektaklis „Kalva“ sukurtas trims neįtikėtinai meistriškiems šokėjams. Visi jie – ant kalvos, tačiau niekas negali pasakyti, kodėl jie ten. Artistų šokis – nuolatinis judėjimas ratu – demonstruoja absurdo kilpą, baimės ir vyriškumo ratą, kuris sukelia juoką, siaubą ir ašaras.
Lietuvis pristatė modernaus baleto spektaklį
Festivalio atidarymo dieną spektaklius pristatė ne tik užsienio choreografai. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistas Martynas Rimeikis parodė savo darbą „Belaukiant Godo“.
„Belaukiant Godo“– tai duetas, kurį scenoje atlieka baleto šokėjai Eligijus Butkus ir Andrius Žužžalkinas. Spektaklis sukurtas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografijos dirbtuvėse „Kūrybinis impulsas“.
Viso spektaklio siužetas – laukimas. „Belaukiant Godo“ atskleistos gyvenimo beprasmybės, pasyvaus laimės laukimo ir nuobodulio temos. Samuelio Becketto absurdo pjesė „Belaukiant Godo“, pagal kurią buvo statytas šokio spektaklis, pasakoja apie du vyriškius, laukiančius jų išgelbėtojo – pono Godo. Tik šis niekaip nepasirodo.
17-asis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ gegužės 7–12 dienomis pristatys 19 trupių, atvykusių iš 12 šalių. Iš viso - 24 spektaklius.
Šiuolaikinio šokio gurmanai gali rinktis spektaklius, kuriuos atveža rinktiniai „Naujojo Baltijos šokio“ svečiai (Danijos šokio teatras ir Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baletas) ir lietuvių choreografai. Festivalyje šoks ne tik Lietuvoje kuriantieji, bet ir dvi lietuvių choreografės, sulaukusios pripažinimo svetur: Ieva Kuniskytė iš Jungtinės Karalystės ir Ugnė Dievaitytė iš Ispanijos.
