Trupė savo simboliu pasirinko giedančią ir muzikos perlus dalijančią ugnies paukštę.
„Norime, kad operos kuo dažniau skambėtų Lietuvoje, o žmonių širdys giedotų kartu su mumis, – trupės tikslus dėstė I. Linaburgytė. – Lietuvoje ir Vilniuje daug melomanų, kurie nori girdėti pačių įvairiausių operų, ir daug menininkų, kurie nori skleisti operos meną. Taigi mūsų teatras atsirado laiku.”
Dainininkė pabrėžė neketinanti konkuruoti su kolegomis – tik siekti bendrų tikslų.
Heroję regi savaip
„Man vis labiau norisi perteikti savo požiūrį į operą, sukauptą patirtį, – atskleidė Vilniaus kamerinės operos teatro steigėja. – Per savo karjerą susidūriau su daugeliu iškilių režisierių ir muzikų. Darbas su jais leido suprasti save kaip kūrėją, patirti režisūrinių nuojautų, kurias įgyvendinsiu „Toskos” spektaklyje.”
Solistė režisūros debiutui neatsitiktinai pasirinko šią operą. Toska – vienas mėgstamiausių jos vaidmenų, kurtas Latvijos nacionalinėje operoje, Pforcheimo teatre Vokietijoje, koncertine versija dainuotas Vilniuje.
„Seniai brandinau idėją režisuoti šią operą, nes regėjau savo heroję kitokią nei režisieriai, su kuriais dirbau, – pasakojo menininkė. – Nelaukiu, kol gyvenimas ką nors man pasiūlys, – pati jam siūlausi. Geriau rizikuoti ir po to verkti, kad nepasisekė, nei nieko nedaryti.”
Subūrė meistrų komandą
Spaudžiama terminų (premjerai parengti skirta tik dešimt dienų) I. Linaburgytė spektakliui kurti subūrė patikimų operos meistrų komandą. Tai latvių dirigentas Aleksandras Viliumanis, ilgą laiką dirbęs Maskvos Didžiajame teatre, Maskvos „Helikono” operos pagrindinis tenoras Vadimas Zaplečnas (Kavaradosis), Latvijos nacionalinės operos solistas Samsonas Iziumovas (Skarpija). Prie jų prisidės šalies solistai Algirdas Bagdonavičius, Vytautas Bakula, Vladas Bagdonas, Jonas Sakalauskas.
Užsienio svečiai teigė iš karto persiorientavę į režisierės versiją. „Kai opera gerai žinoma, bet kokias užduotis greitai įvykdyti nesunku”, – teigė S. Iziumovas.
Jis su maestro A. Viliumaniu yra pasirodę daugybėje „Toskos” spektaklių. Puikiai pažįsta šią muziką ir jungtinio orkestro muzikantai iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Nacionalinės filharmonijos ir Valstybinio simfoninio orkestro.
Įtraukė visą šeimą
I. Linaburgytė spektaklyje pasireikš keliais amplua. „Tai mano pirmasis kūdikis, todėl nenoriu jo niekam atiduoti”, – juokavo menininkė. Ji – „Toskos” režisierė, scenografė, pagrindinio vaidmens kūrėja.
Be to, Inesa įtraukė į darbą visą savo šeimą: jos vyras Marius Balčytis gros orkestre trombonu, sūnus Paulius atliks piemenėlio partiją, sesuo dizainerė Sonata Žižienė sukūrė kostiumus.
Inesa savo, kaip dailininkės, vaidmens nesureikšmina: „Spektaklyje svarbiausia – žmogiškoji drama”, – teigia menininkė.
„Toska” – keista opera
Ko tik „Toskoje” nėra – politinės ir meilės peripetijos, religijos linija, bausmė, nužudymas ir savižudybė. Tai ir tikrų tikriausia melodrama, ir politinis trileris.
Įdomu, kad operos herojės dainininkės Florijos Toskos mylimasis dailininkas Mario Kavaradosis labiau už savo moterį myli tėvynę ir meną. Toskos užsigeidęs policijos šefas baronas Skarpija jį nužudo apkaltinęs politinio bėglio slėpimu. Toska bando išgelbėti mylimąjį, tačiau istorijai pakrypus netikėta linkme pati nusižudo.
Visi šie operos įvykiai nutinka Romoje maždaug per parą. Tai reali istorijos data – 1800 metų birželio 17-oji, kai Romą pasiekia žinia apie Napoleono pralaimėjimą Marengo mūšyje.
