- Sakyčiau „Naujasis Baltijos šokis“ prasidėjo galingai. Ar esu teisi, ar čia tik toks įspūdis nuo stipraus, energingo, įdomiai apšviesto Izraelio choreografų šokio? – paklausiau I. Gerbutavičiūtės.
- Prasidėjo galingai, gerai, šokėjiškai, ko labai ilgėjosi tam tikra dalis ištikimos festivalio publikos. Šiuolaikinis šokis gali būti visoks, ne vien grynasis šokis. Jį ir pamatėme – daug ir kitokio mąstymo choreografų, nei esame matę ar pratę.
Izraelio šiuolaikinis šokis labai skiriasi nuo Europos šokio mokyklų. Jis tiesiog kitaip plėtojosi. Jame nemažai folkloro elementų, įnešusių ugnį. Be to, Izraelyje absoliučiai visi privalo tarnauti armjoje, ir tai turi įtakos. Su kuriuo Izraelio choreografu ar šokėju šnekėsi, pokalbyje visada išgirsi tą aspektą – kariuomenė. Kaip tauta jie turi ugningą energijos užtaisą ir armija prideda savo, o tai atsispindi šokyje.
Geras festivalio atidarymas: daug šokio, stipraus ir gražaus. Prisišaukti Izraelio choreografus iš tiesų labai sunku. Jų sumos milžiniškos. „Naujojo Baltijos šokio“ rengėjas Audronis Imbrasas rado protingą sprendimą – pasikviesti Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baleto trupę, kuri šoka trijų Izraelio choreografų kūrinius. Pati trupė gera, įdomi, ją verta pažinti.
- Izraelio šiuolaikinis šokis ne vien ugningas, bet ir preciziškas, griežtas, gana šiurkštus.
- Jauti jėgą jame. Dinamika stipri, net gaivališka, laukinė, kaip matėme Hofesho Shechterio miniatiūroje „Uprising“. Nesvarbu, kad miniatiūra, trunkanti 15 minučių, paveikta konkrečių Paryžiaus priemiesčių berniukų muštynių, bet šokis scenoje išsirutulioja į vieningą nesustabdomą gaivalą. Atrodytų, toks gaivališkas ir visas Izraelio šiuolaikinis šokis.
Bet šalia matėme Itziko Galili miniatiūrą apie porų santykius „Tylos gramatika“ – vėlgi stiprią ir gaivališką, ekspresyvią, dinamišką, bet kartu ir lyrišką, poetišką, emocionalią. O tai irgi Izraelio šiuolaikinis šokis.
- Anos miniatiūros sušoktos Nacionaliniame dramos teatre. Tą patį vakarą "Menų spaustuvėje" matėme choreografo Roy Assafo dvi miniatiūras – „Po šešerių metų“ ir „Kalva“. Abi skirtingos – lyriškas vyro ir moters duetas ir brutalus vyrų trio. Vėl – viename vakare susijungė abi skirtingosios Izraelio šokio pusės.
- R. Assafo duetas – gražus ir jaudinantis. Kaip prieš festivalį kalbėjomės su I. Galili, svarbiausia – emocinis ryšys su publika. Ar užkabina spektaklis žiūrovų jausmus. Nesvarbu, ar žiūrovas supranta prasmę, ar nesuranda jos.
- Kiekvienos iš matytų miniatiūrų turinys buvo labai aiškus, lengvai perskaitomas, nors visai ne literatūriškas.
- Prasčiausiai man atrodė pirmas kūrinys Nacionaliniame teatre – „Precious Things“.
- Prasčiausiai kuria prasme?
- Visa. Atlikimo, idėjos. Bet jis nebuvo prastas. Jų sukūrė choreografų duetas – italas Edmondas Russo ir izraelietis Shlomis Tuizeris. Buvo matyti pakitusi estetika, tai nebuvo grynas Izraelio šokis. Truputuką priminė studentų darbelį.
- Su studentais ir dirbta. Kūrinio turinys, išraiška idealiai atitiko šokėjų jaunystę, galbūt net priminė paauglystę. Tai buvo jauno žmogaus būsenos: jis nori būti unikalus ir nori būti gaujoje, o būdamas gaujoje trokšta būti pastebėtas kaip unikalus. Toks reginys buvo labai įdomus. Tik tos minties gal mažoka 35 minučių kūriniui.
- Todėl finalas atrodo pritemptas – kai visi už rankų susikabina. Nebeišlaikyta stilistika. Tame spektaklyje įžvelgiau mintį, kad kai esi jaunas, vertybės tau nerūpi. Spektaklio pradžioje jie visi savaip vaikšto, bet niekas nesiliečia.
- Bet kiekvienas iš 11 personažų vaikšto išskirtiniu, tik jį charakterizuojančiu žingsniu. Mesteli žvilgsnį: ar pastebėjot? Ir išnyksta.
- Čia matau kiekvieno susireikšminimą. Tarsi sakytų: aš turiu savo vertybes.
- Kaip Izraelio šiuolaikinio šokio fone atrodė lietuvio šokėjo ir choreografo Martyno Rimeikio „Belaukiant Godo“? Irgi stiprus šokis, ori konkurencija, ar ne?
- Pirmiausia labai smagu, net neįtikėtina sulaukti šiuolaikinio šokio iš baleto artistų. Nes „šiuolaikistams“ persilaužti į klasikinio šokio leksiką daug lengviau negu klasikams pereiti į šiuolaikinį. O miniatiūroje „Belaukiant Godo“ matėme tikrai gerą mąstymo persilaužimą, nes didžiausia kliūtis ir būna šokėjo mąstymas. M. Rimeikio choreografija, Eligijaus Butkaus ir Andriaus Žužžalkino šokis tikrai suskambėjo.
- Žiūrėkim, kas festivalyje toliau. Trečiadienį Rusų dramos teatre – jaunųjų teatro artistų šokamas spektaklis „Romeo ir Džuljeta“, sukurtas su vengrų choreografu ir pedagogu Peteriu Uray, "Menų spaustuvėje" – estų šokio teatras „Fine 5“ ir jų spektaklis „Mandala“.
- Apie estų trupę kolegos man sakė: tai Estijos šiuolaikinio šokio dinozaurai.
- Klasikai! Kaip lietuviška „Aura“?!
- Panašiai.
- Kokių trupių, kokių šokėjų pasirodymų labiausiai laukiate „Naujajame Baltijos šokyje“?
- Įdomu, kokia bus norvegų trupė „zero visibility corp“, nes esu mačiusi jų kūrybos – labai graži, vizuali. Smalsu, ar ir turinys bus toks stiprus, koks vaizdas gražus.
Nepaprastai įdomu bus penktadienį pamatyti lietuves, kuriančias užsienyje – Ugnę Dievaitytę iš Madrido ir Ievą Kuniskis iš Londono. Įdomu dėl to, kad kad Ugnė su savo partnere brazile Poliana Lima yra pelniusios Ispanijoje nemažai prizų kaip jaunos menininkės ir publikos pamėgtos šokėjos. O Ieva debiutavo Londono salėje „The Place“ – galimybė šokti „The Place“ jau pati savaime yra apdovanojimas.
Labai laukiu Danijos šokio teatro, kurio trupė yra garsi, stipri, tai tikros šiuolaikinio šokio žvaigždės, o trupės choreografas Timas Rushtonas – talentingas, pelnęs gausybę apdovanojimų.
Šeštadienį intriguoja Aleksandras Andrijaškinas iš Rusijos – turėtų būti smagu, jis įdomiai bendrauja su publika, įtraukia ją.
