Ieva yra pareiškusi, kad ją domina buitinės ir socialinių santykių temos, Ugnė, turinti klinikinės psichologijos magistro laipsnį, tyrinėja „vidinį judesį“, kūno kalbą. Kaip tai atrodo, aptarėme su šiuolaikinio šokio kritike Ingrida Gerbutavičiūte. Jaučiuosi pramokusi iš Ingridos kalbėti apie šiuolaikinį šokį ir drąsiai sakau: „Dabar aš tau papasakosiu“.
***
R. Oginskaitė: „Išėjau pieno“ – iš tų šiuolaikinio šokio spektaklių, su kuriuo iš pradžių sunkokai užmezgi kontaktą. Konkretūs įžangos garsai – kažkas tamsoj nerangiai įbėga, kažką sunkaus išbarsto, šlapinasi, nuleidžia vandenį – lyg ir žada komišką spektaklį, o šviesai užsidegus matai abstrakčius trijų buitiškai aprengtų šokėjų judesius, kurių dar „neskaitai“, ir nykiai zvimbianti muzika nepadeda. Už ko kabintis?
Ir tik tada, kai suskamba Johannas Sebastianas Bachas, kai prasideda vyro (Charlie‘is Cooperis Fordas) ir moters (Ieva Kuniskis) šokis, imi matyti ir suprasti kone literatūrinį siužetą. Pagaliau pastebi, kad trys spektaklio herojai – tai ne šiaip abstrakcijos, tai dvi moterys ir vienas vyras. Kol anie du šoka, patirdami besimainančią jausmų gamą, trečioji (Helen Aschauer) niūriai sėdi prie stalo. Meilės trikampis?
Prieš kelias dienas toje pačioje Menų spaustuvės salėje matėme Roy Assafo meilės duetą „Po šešerių metų“, kuriam besikalbėdamos skyrėme per mažai dėmesio. Nes neįmanoma. Per jautrias stygas Roy Assaf su partnere Hadar Yonger-Harel paliečia. Tai poezija, kalbanti apie universalius dalykus.
„Išėjau pieno“ – irgi apie jausmus. Bet šito spektaklio herojai veikia labai konkrečioje aplinkoje. Tai skurdžioji, nykioji buitis, kur mažoje erdvėje žmonės turi tilpti, pakęsti vieni kitus, nepaisant sunkios kaimynystės.
Vyro šokis su antrąja moterimi, tamsia pietiete, patvirtina: taip, čia santykių trikampis. Čia nuolat sprendžiama, kas su kuo, kas viršesnis. Pirmasis duetas, atrodęs lyg ir šventesnių jausmų apimtas, baigiasi tuo, kad vyras ant moters pasturgalio atsisėda kaip ant taburetės. Antrasis duetas erotiškesnis, ir ten valdo moteris.
I. Gerbutavičiūtė: Absoliučiai pritariu, kad iš pradžių nesuprasi, kas ir kodėl veikia scenoje, o pagauna spektaklis būtent per pirmąjį duetą.
Šiek tiek nusivyliau, nes Ievos Kuniskis spektaklyje – pernelyg aiškus trijulės santykių kvestionavimas. Kai trys žmonės scenoje, galima tikėtis daugiau, o ne tokio tiesmuko siužeto: vienos poros šokis estetiškesnis, kitos – erotiškesnis, ir viskas.
Santykiai tarp abiejų konkuruojančių moterų neišvystyti, tik užuominos: paviliojo mano vyriškį – pykstu. Aiški hierarchija: šviesioji – po stalu, tamsioji – ant stalo. Finale ta pati mizanscena. Tai spektaklis, panašiai kaip Rusų dramos teatro „Romeo ir Džiuljeta“ – pradedantiesiems šiuolaikinio šokio žiūrovams, kuriems norisi laikytis už libreto.
R.O.: „Išėjau pieno“, sakyčiau, turi situaciją, ne libretą. Jo trukmė – 25 minutės – nurodo labiau ne į spektaklį, o gal į miniatiūrą.
I.G.: Arba – etiudą. Tačiau iš to, kaip apie Ievą Kuniskis ir jos „Išėjau pieno“ atsiliepia britų spauda, kritika, galima suprasti, kad ji aukštai vertinama. Gal reikia turėti omeny, kad Anglijoje stiprus dramos teatras ir baletas, o fizinio šokio teatro jie ne tiek daug turi.
Ievos kūryba taiko į fizinio šokio teatrą. Ir pantomimos jame nemažai. Ieva yra sakiusi, kad ją įkvepia ir tai, kad jos tėtis buvo pantomimos aktorius.
R.O.: Įdomu stebėti „Išėjau pieno“ herojų. Atpažįstamas, dažnai sutinkamas, gana atsipalaidavusio, pasroviui plaukiančio vyro tipas. Tikslus, santūrus paveikslas. Jo kūrėjas – aktorius ar šokėjas?
I.G.: Performeris. Jis neprivalo būti techniškas šokėjas ar puikus aktorius – performeriui reikia visko po truputį. Tas, kurį ką tik matėme, labai charizmatiškas.
R.O.: Kuo? Nei ypatingai gražus, nei gražiai aprengtas. Visiška kasdienybė, bet... Kas per velniava ta charizma?
I.G.: Vidinis dalykas.
* * *
Antroje vakaro dalyje – Ugnės Dievaitytės solo „Nekviesta būtybė“, jos kūrybos partnerės brazilės Polianos Lima „Pagalys ratuose“ ir jų duetas „It stebėtum debesis“.
R.O.: Iki šiol buvau mačiusi spektaklius, kur vyrai iš savo kūnų kuria įvairius vaizdus, gyvius, reiškinius. O čia – moters kūnas keičia pavidalus. Žiaurokai atrodo iš pradžių.
I.G.: Kodėl?
R.O.: Žiaurokas toks elgesys su savo kūnu. Bet Ugnės kūnas gerai įvaldytas, gražus ir išraiškingas.
I.G.: Nuostabus. Ir jo išraiškingumas ne paviršutiniškas. Ugnės kūnas tikrai perteikia mintį, kurią ji nori pasakyti.
R.O.: To, ką Ugnė daro, negalėčiau literatūriškai paaiškinti, pasekti istorijos. Galbūt jos „Nekviesta būtybė“ – tai pastanga. Akių negalėjai atitraukti nuo kūno mainymosi.
I.G.: Atsispirkime nuo pavadinimo. Kas ta „Nekviesta būtybė“? Iš pradžių ji užgimsta: koks gražus šešėlis, didžiulis, milžiniškas, o šokėja pati maža, apšviesta. Užgimsta būtybė tavyje, ji vystosi. Tada – galios kova: kiek tu įžvelgi žmoguje tos nekviestos būtybės, kiek ji užvaldo žmogaus?
R.O.: O aš tik buvau pasidavusi hipnozei: Ugnės kūnas „grojo“, mano akys „klausė“.
I.G.: Ugnė sėdi ir sukeičia perspektyvą: rankos virsta kojomis, kojos – rankomis, o galva išnykusi. Būtybė užvaldžiusi žmogų – žmogaus nebesimato, tik tarpais šokėja iškiša galvą. Žmogus kovoja. Vieną kartą būtybė valdo situaciją, kitą kartą – žmogus. Šitą pasakojimą įžvelgiau, nors irgi negalėjau atplėšti akių.
Ugnė vertinama ir apdovanojama Ispanijoje, o galbūt pasirodymas „Naujajame Baltijos šokyje“ – sėkmingas jos tarptautinis debiutas? Tai būtų pliusas festivaliui ir jo rengėjui. Juk jei ne festivalio kontekstas, kažin ar Ugnė ir Poliana būtų atvažiavusios, ar būtų čia pastebėtos?
Poliana savo miniatiūroje „Pagalys ratuose“ šneka apie laiką ir ką laikas daro su žmogumi. Iš pradžių ji nukanda gėlės žiedlapius ir spjauna – tarsi laikas atima iš žmogaus, tai ką jis turi gražiausia.
R.O.: Kitaip supratau: moteris po dvasinės katastrofos, po išsiskyrimo galbūt. Ji neteko dalies savęs ir dabar jai reikia išmokti gyventi iš naujo, ir tai nelengva.
I.G.: Ugnės ir Polianos bendras kūrinys irgi labai stiprus, gerai atspindi šiandieninę žmonijos situaciją: jos tyrinėja galvos judesius, galvą kaip judesio šaltinį, nes ten jis prasideda. O kas yra kūnas?
Gerą mintį esu girdėjusi iš šiuolaikinio šokio tyrinėtojų: mes esame vaikščiojančios galvos. Viskas susikoncentravę į protą, o kūnas išmestas už borto. Savo spektaklyje Ugnė ir Poliana stveria viena kitai už plaukų, supurto. Jų bendras darbas jungia jų solo numerių mintis.
Dėl to ir smagu žiūrėti šiuolaikinį šokį, kad galima jį įvairiai interpretuoti. Užsikabini už kažko ir pradedi vystyti savo istoriją. Ir nėra teisingų ar neteisingų istorijų. Mes pasidalinome dabar patirtimi, ir tai yra gražu.
