„Juozai, ar esate?“ - paklausiau automobilių pilnoje muziejaus salėje. Juozas Stepankevičius – 79-erių dzūkas, muziejaus įkūrėjas ir vadovas. Iškart po mokyklos jis pasinėrė į kelių tiesimą ir 50 metų nekeitė profesijos.
Šį pavasarį jį aplankė reporteriai iš Amerikos televizijos „NBC news“. Šis neįprastas vizitas atkreipė ir lrytas.lt žurnalistų dėmesį į Vievyje, greta greitkelio Vilnius-Kaunas, įsikūrusį Kelių muziejų, kurį amerikiečiai savo reportaže vadina vienu keisčiausiu pasaulyje. Kuo svečiai taip susidomėjo? Ką savo pašonėje turime tokio, kas būtų verta užsienio žiniasklaidos dėmesio? Gal be reikalo to nepastebime?
Atrodė, muziejuje buvome vieni - su „Volgom“, „Zaporožiečiais“ ir „GAZ'ais“. Juozą netrukus radome administracijos kambaryje. Mielas senyvo amžiaus vyras apsidžiaugė mus pamatęs. Dar viena ekskursantų grupė, kuriai jis netrukus papasakos Lietuvos kelių tiesimo istoriją. Ir ne kokie smalsūs moksleiviai ar studenčiokai (jų čia pasitaiko dažnai), bet žurnalistai!
Pro eksponatus - bėgte
„I don't speak English (angl. nekalbu angliškai)“, - tarstelėjo muziejaus įkūrėjas. Apie pasirodymą amerikiečių televizijoje pridūrė: „Jie trumpai parodė. Nemėgsta analizuoti. Labai greitai praėjo per muziejų, neklausė, ar dabar geriau, ar anksčiau.“
Juozas norėtų ne tik visą kelių istoriją papasakoti, bet ir turimą techniką parodyti, kas nuo jo jaunystės pasikeitė, aktualijas aptarti.
Skubančius reporterius jis vis įtikinėjo, kad svarbu pamatyti ir trijų aukštų kelio maketą, ir Lietuvos keliuose partrenktų gyvūnų iškamšas, ir didžiulius kelio tiesimui naudotus agregatus. Net papasakojo gandralizdžio magistralės pakelėje istoriją, kaip svarbu buvo rasti nekaltą mergelę, kad tą gandralizdį įkeltų. Esą tik tokiu atveju gandras jame susisuks lizdą – kelininkas prikaupęs netikėtų istorijų.
Pritaikė tanko variklį
Šeimininkas mielai demonstravo, kaip veikia aulinių batų nuautuvas, kuris kelininkui labai praverčia, klausė ekskursantų, kuris plaktukas iš keliolikos demonstruojamų naudojamas akmenims skaldyti, bandė žurnalistės mechanines žinias pasidomėjęs, kurioje vietoje yra „Zaporožiečio“ variklis.
Vieną įdomiausių eksponatų – didžiulį buldozerį su tanko varikliu, kuriuo susižavėjo ir žurnalistas Peteris Jeary iš Amerikos – kelininkas paliko ekskursijos pabaigai.
„Buldozeris sveria 52 tonas. Nesu jo vairavęs. O kam duoną iš kitų atimti? Aš buvau inžinierius, tik prižiūrėdavau, kaip kiti dirba su šiuo ir kitais milžinais“, - apie 1950 metų siaubūną pasakojo J. Stepankevičius.
Amerikiečiui šis greta muziejaus apsigyvenęs kelininkas paliko rūpestingo tėvo ir kelių entuziasto įspūdį. Vyro užsidegimas tiesti kelius, į šią profesiją pastūmėjo ir vieną iš jo dukterų bei anūką. Jie sėkmingai dirba kelių tiesimo įmonėse.
Sujungė dvi aistras
P. Jeary savo tekste apie muziejų pasakoja ir jo įkūrėjo istoriją. Vyras iš pradžių pats tiesęs kelius, netrukus ėmė dirbti administracinį darbą, vėliau – kaupti kelininkui įdomius rakandus.
Keturi iš penkių kartu su juo kelininko profesijas pasirinkusių bičiulių dar gyvi. „Kelių versle vadovai gyvena ilgiau nei eiliniai darbuotojai“, - vyras kalbėjo Amerikos žurnalistui.
Korespondentas iš užsienio stebėjosi, kaip keistai gali susijungti dvi aistros – kelių tiesimas ir medžioklė. Ir portalui lrytas.lt J. Stepankevičius didžiuodamasis rodė į kaktą nušauto briedžio ragus, kybančius gyvūnų iškamšų salėje. Kelininko-medžiotojo laimikio liekanos niekuo nesiskyrė nuo kelyje partrenktų gyvūnų.
J. Stepankevičius jau senokai pensijoje, dienas leidžia kelių tiesimo įmonės pašonėje įsikūrusiame muziejuje. Žmona jam kasdien gamina pietus, prieš vidurdienį skambina ir kviečia namo.
Garbaus amžiaus vyras įsitikinęs, kad ir po jo mirties bus kam tęsti muziejaus veiklą. Sandėliuose yra tūkstančiai neeksponuojamų gėrybių, kurios dar laukia savo valandos. Amerikiečiui jis sakė: „Tai ne tas pats, kas rašyti knygą. Kai nebeturi ką pasakyti, rašai „Pabaiga“. Čia visuomet bus daiktų, kuriuos reikės rinkti. Aš kuriu ateičiai.“
Kelininko įsitikinimu, netrukus ir dabartinė kelių tiesimo technika taps muziejaus eksponatais.
Muziejus atvertas 1995 metais. Šiuo metu jis pritraukia apie 6 tūkst. lankytojų per metus, daugiausia moksleivių ir kelininko profesiją pasirinkusių studentų.
