Bene gardžiausias desertas judesio meno mylėtojams buvo patiektas Nacionaliniame dramos teatre. Čia Danijos šokio teatro trupė atliko Timo Rushtono spektaklį „Meilės dainos“ („Love Songs“).
„Meilės dainos“ – tai keturiolikai šokėjų skirtas kūrinys apie mus ištinkančią meilę džiazuojančioje visatoje. Pirmą kartą dienos šviesą spektaklis išvydo prieš dvejus metus Danijos karališkajame teatre. Po premjeros keliems mėnesiams į priekį buvo išpirkti visi bilietai, o kritikai vienu balsu gyrė sėkmingą T. Rushtono darbą.
Prieš spektaklio pradžią šokėjai mankštinosi ir apšilinėjo tiesiog scenoje prieš besirenkančių žiūrovų akis. Užgesus šviesoms jie įsitaisė ant scenos gale į vieną eilę sustatytų kėdžių. Štai tuomet prasidėjo veiksmas...
Apie meilę pasakota ir grupinėmis šokio kompozicijomis, ir duetais, ir solo pasirodymais. Pabrėžtina tai, kad grupiniai pasirodymai pulsavo jaunatviška energija ir veržlumu. Artistai vyrai buvo panašūs į naktinio klubo aikštelėje merginas medžiojančius bičus.
Duetai buvo intymesni ir aistringesni. Kiekvienas duetas pasakojo atskirą meilės istoriją, tiksliau, tikrosios meilės paieškos istoriją. Štai per solo partijas artistai tapo dar atviresni – po jaunatvišku nerūpestingumu slėpėsi širdgėla.
Pastatyme skambėjo džiazo klasikos kūrinių popuri. Ellos Fitzgerald, Louiso Armstrongo, Billie‘o Holiday‘aus ir Sarah‘os Lois Vaughan kadaise atliktas dainas interpretavo garsiausia Danijos džiazo muzikantė Caroline Henderson. Tiesa, „Naujajame Baltijos šokyje“ pristatytame spektaklyje skambėjo tik garso įrašas.
Vis dėlto spektakliui trūko vientisumo. Kai kurios kompozicijos atrodė įlipdytos tik iš reikalo, todėl susidarė nemažai pauzių. Kiekvieną iš jų, kad ir kaip nederama šitaip elgtis, užpildė audringi salės plojimai.
„Meilės dainos“ nebuvo vienintelis danų pasirodymas festivalyje. Iškart po jo „Menų spaustuvėje“ choreografė Helle Bach pristatė spektaklį „Plunksnos ir kulniukai“. Kompozicija pasakojo apie... pačios choreografės gyvenimo istoriją.
Prieš du dešimtmečius H. Bach dirbo artiste Paryžiaus miuzikhole „Folies Bergere“. Ne, ji nedainavo, ji buvo miuzikholo puošmena. „Plunksnos ir kulniukai“ atskleidė, kad minėtojo miuzikholo artistės nėra vien plunksnos, dirbtinės blakstienos ir aukštakulniai.
Tragikomiškame spektaklyje vaidino (o gal atviravo?) tik pati Helle. Ji papasakojo apie šou verslo užkulisius, apie modeliams keliamus reikalavimus ir tai, kaip sunku juos įvykdyti. Taip pat H. Bach atskleidė, kaip modeliuojama figūra: demonstruojamos ilgos kojos ir iškeliamas biustas. Tai – visiškas absurdas, prajuokinęs ne vieną žiūrovą. Tačiau „Plunksnos ir kulniukai“ toli gražu nėra komedija. Už viso grožio industrijos šaržo slypėjo begalinis artistės skausmas dėl nepripažinimo.
„Niekada, niekada nebuvau atpažinta gatvėje, nors „Folies Bergere“ pasirodžiau 195 kartus“, – prisipažino H. Bach.
Nors kalbų spektaklyje buvo daugiau nei šokio, tai galima pateisinti. H. Bach labiausiai domina žmogaus kūne užkoduotos istorijos. Ne tik ilgi monologai pasirodymą padarė išskirtiniu. „Plunksnoms ir kulniukams“ artėjant prie pabaigos Helle į sceną pasikvietė šešis žiūrovus. Visi jie išbandė modelio darbą: iškišti koją į priekį, rankas sudėti ant liemens, įtraukti pilvą, plačiai šypsotis ir ranka parodyti į kokį nors eksponatą.
„Jūs greitai mokotės, tačiau jūsų laukia visų modelių likimas. Rytoj jus pakeis kiti ir jūs būsite užmiršti“, – ištarė choreografė.
Paskutinėmis spektaklio akimirkomis projektoriumi parodytos fotografijos, kuriose – H. Bach, dirbanti Paryžiaus miuzikhole.
