Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje vykusioje diskusijoje Lietuvos kultūros bendruomenės atstovai – muziejininkai, bibliotekininkai, paveldosaugininkai, dvarų savininkai – aptarė kultūros ir konkrečiai paveldo srities galimybes gauti deramą finansavimą iš Europos Sąjungos 2014–2020 m. paramos lėšų. Metų metus valdininkų žarstomi pažadai skirti daugiau dėmesio kultūrai, kurių nenorima laikytis, regis, perpildė kultūrininkų kantrybės taurę. Prie jų šįkart prisidėjo ir kultūrai neabejingi verslo žmonės, piktinęsi, kad norėdami gauti finansavimą privalo nutylėti, jog rūpinasi šalies kultūra ar paveldo objektais.
Kaip ir dabartiniam kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, verslininkams sunku patikėti, kad valstybės institucijos beveik dešimtmetį sąmoningai išbraukia iš visų paramos programų projektus, kurie vienaip ar kitaip susiję su kultūra.
Iš tiesų nelengva suprasti, kodėl verslas, žemės ūkis ar net turizmas laikomi gyvybiškai svarbiais valstybės išlikimui, o kultūra valstybės požiūriu – tik stabdys sėkmingo verslo kelyje.
Įdomu, ką veiktų turistai, jei atvykę į Lietuvą rastų uždarytus muziejus, bažnyčias, koncertų sales, teatrus? Iš vykusios diskusijos buvo galima nuspėti, kad kultūrininkų streiko variantas Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu – visai realus.
Parkai turi virsti mišku
„Lietuvos verslininkai nori aiškių taisyklių ir kultūros sferoje. Mums nesuprantama, kodėl turėdami parką esame verčiami jį vadinti mišku – mat priešingu atveju niekas neleis nukirsti nė medžio. Aš susidūriau su didžiule problema, kai žiemą nutariau sutvarkyti vienos savo įmonės 16 ha ploto parką. Patikėkite, man nepavyko to padaryti, kol nepakeičiau žemės paskirties”, – atskleidė Vilniaus klubo narys, verslininkas Romualdas Bakutis.
Parkotvarkos projektą, kuris kainavo keliasdešimt tūkstančių litų, jis už papildomus pinigus turėjo paversti miškotvarkos projektu. Ir tik tada galėjo nepažeisdamas įstatymų sutvarkyti parką. „Mūsų valstybei nerūpi parkų paveldas. Visiems rūpi tik miško ekonominė nauda”, – stebėjosi verslininkas. Pasak jo, panašiai yra visose kultūros sferose.
Jau keleri metai Vilniaus klubas stengiasi atkurti Poniatovskių rūmų didybę, atverti šį užmirštą pastatą miestui. Bet vien privačiomis lėšomis to padaryti neįmanoma, o į finansinę paramą negalima pretenduoti tik todėl, kad ten nėra galimybės įrengti 300 vietų posėdžių salės.
Turtuoliai ir elgeta
„Man rūpi paveldas – noriu jį išsaugoti. Bet kai ateinu su projektu, manęs klausia: „Kur čia inovacija, kur intelektas?”
Paskaitykite kviestines priemones verslui finansuoti: vien inovacijos ir intelektas. Kiti prioritetai – jaunojo ūkininko mokykla, pievų melioracija, kurią reikia pritaikyti prie parko, miško ekonominė nauda. O kur kultūra, paveldas?” – būtinybe ieškoti aplinkinių kelių piktinosi R. Bakutis.
Tokią tvarką, kai kultūros projektų finansavimas priklauso nuo Ūkio, Aplinkos, Švietimo ir mokslo, kitų ministerijų valdininkų, peikė beveik visi diskusijos dalyviai. O klausytojams pasidarė gerokai aiškiau, kodėl jokia partija netroško gauti Kultūros ministerijos vadovo posto.
Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky prisipažino, jog kelerių metų prireikė, kad sužinotų, į ką galima kreiptis dėl ypač vertingu paveldu pripažintų senųjų medinių sinagogų išsaugojimo.
„Juk akivaizdu, kad kultūra, paveldas priklauso Kultūros ministerijai kaip geležinkelis – Susisiekimo ministerijai. Kodėl taip padaryta, kad normalus žmogus, kultūros objekto savininkas, negali suprasti, iš kur tų lėšų prašyti?” – stebėjosi F. Kukliansky.
Ji, kaip ir kiti susirinkusieji, palaikė idėją, kad 9 procentai ES paramos lėšų pagaliau būtų skirti kultūrai, o juos skirstytų Kultūros ministerijos institucijos – kultūros reikalus išmanantys specialistai.
Pasak Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Arūno Svitojaus, tiesiog kurioziška galima pavadinti situaciją, kai iš kaimo turizmo programos skiriami pinigai šimtams projektų, kurių esmė – tik liūdnai pagarsėjusių pirtelių statyba paežerėse.
Nors vos už kelių šimtų metrų griūva dvarvietės, galinčios tapti solidžiais turistų traukos objektais. Nyksta ne tik pastatai, bet ir genofondiniai Lietuvos sodai, gėlynai, parkai, kurių nėra jokiuose Ūkio ar Aplinkos ministerijos prioritetų planuose.
Paskutinė proga apsikuopti
„Dabar paskutinis etapas, kai galime pasinaudoti didesne parama. Vėliau mes tapsime lygiaverčiais, o gal net ir nelygiaverčiais Europos Sąjungos nariais, nes vakariečių nuostata kultūros atžvilgiu yra kitokia. Pažvelkime į Austriją, Vokietiją, Prancūziją – kokios pilys, kokie turistų srautai”, – sakė A. Svitojus.
Jo manymu, jei kultūrai nepanaudosime ES paramos iki 2020 metų, liksime beveik be paveldo. Nepadės nei kinų ekonomika, nei automobilių pirkėjai iš Uzbekijos, nei verslumo rodymas. Neliks kultūros, šaknų, neliks ir žmonių.
Tie, kurie liks, nebeturės normalaus supratimo ne tik apie kultūrą, bet ir apie moralę, o išvykėliai – jokio intereso sugrįžti, investuoti, užsiimti filantropija.
„Iki liepos mėnesio, kai mes derėsimės su ES politikais ir pareigūnais dėl prioritetų, turime aštriai šiuos klausimus kelti, kad būtų suderėta. Jei ne – išeisime į gatves”, – galimas priemones visai rimtai svarstė A. Svitojus.
Protestuojantiems prieš ydingą lėšų skirstymo politiką net nereikės, kaip žemdirbiams, keliauti į Briuselį. Juk Europos politikos grietinėlė šią vasarą pati trauks į Lietuvą.
Įdomu, kaip pasiaiškins Lietuvos politikai, jei atvykėliai ras užvertas muziejų ir koncertų salių duris?
Sektoriaus poreikis – 2,5 mlrd. litų
Minimaliems kultūros sektoriaus poreikiams patenkinti – paveldui gaivinti, muziejams, bibliotekoms, kitoms kultūros sritims padėti, kūrybinėms industrijoms įkvėpti – reikia 2,5 mlrd. litų.
Kultūros ministras Š. Birutis balandžio viduryje pareiškė susirūpinimą, kad būsimoje finansinėje perspektyvoje – 2014–2020 metais – kultūra vėl gali likti be pakankamos ES struktūrinių fondų paramos.
2014–2020 metų ES struktūrinės paramos komisija atmetė Kultūros ministerijos siūlymą kultūrai skirti maždaug 9 proc. visos ES finansinės paramos. Nutarta palikti nustatytą 4 proc. ribą. Š. Biručio teigimu, 9 proc., arba 2,5 mlrd. litų, yra minimali suma, reikalinga kultūros sričiai.
Iki šiol Kultūros ministerija neturi teisės administruoti ES struktūrinių fondų lėšų. Pavyzdžiui, ES pinigus paveldo, kultūros objektams – dvarams, bažnyčioms, muziejams ir pan. – skirsto Ūkio ministerija.
