Bėgant susibalansuoja mintys ir kūnas. Nurimsta nereikalingos aistros ir atsiranda galimybė susikoncentruoti į vieną procesą. Po valandos bėgimo protas neretai subrandina gerų idėjų.
Kai nereikia keliauti ir koncertuoti, mėgstu pabėgioti po pietų, apie penktą valandą. Jei darbotvarkė labiau įtempta, į trasą išbėgu šeštą ryto ar aštuntą vakaro.
Mano mama yra pianistė, o močiutė buvo garsi Muzikos akademijos profesorė Mariam Azizbekova. Vaikystė prabėgo muzikos garsų apsuptyje. Galėčiau net pasakyti, kad esu sukurtas iš muzikos.
Jau žinau, kad mano gyvenimo misija – talentą ir muzikinį potencialą išreikšti grojant fortepijonu. Tai nelengvas amatas. Grodamas privalau taip susikaupti, kad visa kūno, minčių, širdies, dvasios energija per pirštus įsilietų į instrumentą, o iš jo grįžtų meno pavidalu.
Galiu skambinti nuo ankstaus ryto iki nakties – kad ir penkiolika valandų per parą. Juk pianisto darbas nėra tik kūrinio išmokimas. Tai muzikinis ritualas, kai po dviejų savaičių intensyvaus darbo pradedi tapti visiškai kitokiu žmogumi, kitaip mąstyti, kitaip jausti.
Ne visuomet intensyviam darbui turiu pakankamai laiko. Bet jei per metus pavyksta tris mėnesius šitaip susikoncentravus dirbti, esu labai dėkingas likimui.
Dvejus metus Paryžiuje gyvenau bute, pro kurio langus mačiau garsiąją Dievo Motinos katedrą, Senos upę. Tai buvo fantastiška erdvė gyvenimui, pats miesto centras. Vėliau persikėliau prie Panteono, netoli Lotynų kvartalo.
Džiaugiuosi, kad gyvendamas Paryžiuje galiu atsiduoti tiktai darbui. Be to, du kartus per savaitę vaikštau į atvirąsias pamokas pas savo dėstytoją garsų pianistą Jeaną Marcą Luisadą. Į tas pamokas susirenka apie dešimt pianistų.
Klausomės vieni kitų grojimo. Po visko išgeriame po taurę šampano, aptariame susitikimą ir pažiūrime filmą. Mano dėstytojas yra senų aukščiausios kategorijos vaidybinių filmų mėgėjas.
Kai lieku vienas, laikausi nusistovėjusio režimo: darbas, bėgiojimas, knygų skaitymas ir eskizų piešimas.
Trečdalį metų praleidžiu Lietuvoje, du trečdalius – Paryžiuje ir kitur.
Prieš porą savaičių grįžau į Lietuvą, prieš tai tris savaites praleidau Izraelyje, kur ruošiau naują programą.
Gimtinėje stengiuosi kuo daugiau koncertuoti. Per pastarąsias porą savaičių Lietuvoje spėjau surengti šešis koncertus.
Užutrakio dvaro rūmų salėje grosiu naujuoju „Facioli” fortepijonu – Lietuvoje yra tik trys tokie instrumentai.
Koncerto sėkmę lemia pianisto pasirengimas, salės akustika ir instrumentas. Jeigu šie dalykai yra aukščiausio lygio, viskas pavyks puikiai. Kadangi Užutrakyje turėsiu gerą fortepijoną, o salė ten taip pat nuostabi, lieka tik būti geros formos.
Man tas pat, kur koncertuoti – Paryžiuje, Vilniuje ar Grigiškėse. Juk energija, kuria mes apsikeičiame meno būdu, visur vienodai stipri. Kartais mažame mieste ji net būna stipresnė.
Vaikystėje šiek tiek mokiausi piešimo ir tapybos, bet paskui dailė užsimiršo dešimčiai metų.
Turiu gerą draugą Leo Ray, kuris pasaulyje žinomas dailininkas. Mes keletą kartų pabandėme kartu tapyti, jis suteikė man minimalius piešimo pagrindus. To užteko, kad įsisukčiau į tapybos procesą ir jo nenutraukčiau.
Mene labai svarbu išlaisvinti įvairias savo galias. Man visko gyvenime reikia, vertinu gerą draugų kompaniją. Tačiau kartais, kad galėčiau žengti žingsnį į priekį, kad tobulėčiau, turiu susikaupti, kartais sustoti, pabūti vienas ir ramiai įvertinti, kas įvyko.
Anksčiau labai bijojau pralaimėti, dabar jau nėra taip sunku.
Kiekviename pralaimėjime yra dalis pergalės, kurios dydis priklauso nuo požiūrio. Jei pralaimėjimą suvoksime kaip asmeninių ambicijų įžeidimą, apkartinsime savo gyvenimą. Jei į tai žvelgsime teigiamai, kaip į tam tikrą postūmį dar labiau kovoti, tada nemanau, kad patirsime didelį nusivylimą.
Ateičiai milžiniškų svajonių nekuriu. Norėčiau, kad mano veikla duotų kuo geresnių vaisių.
Todėl manau, kad dar nesu pakankamai sau griežtas. Jeigu mes prasmingai nepanaudojame visų dvidešimt keturių paros valandų, vadinasi, nesame sau pakankamai griežti.
Mano senelis, habilituotas medicinos daktaras, keldavosi penktą valandą ryto rašyti savo knygų, o miegoti eidavo vienuoliktą vakaro. Kiekviena jo minutė buvo suplanuota ir tinkamai panaudota. Šiuo atžvilgiu esu tikras tinginys.
