Pasigavo paukščių gripą? Išvirė savo sultyse? Jį ištiko kūrybinė krizė?
Užkimo nuo perteklinės informacijos skersvėjų?
Neatlaikė lėkšto internetinio čiulbėjimo konkurencijos? Buvo nutrėkštas prozos buldozerio? Negavo Kultūros ministerijos skiriamo maisto davinio?
Gal pakratė kojas iš pykčio, kad šiais laikais jo jau beveik niekas nesiklauso, o jei klausosi, tai vištos kudakavimo neskiria nuo lakštingalos čiulbėjimo?
Anaiptol. Nors kai kuriems turbūt gera piktdžiugiškai manyti, kad „Poezijos pavasaris”, kaip ir jį simbolizuojantis paukštis, mirė, bet juk smagiau įsivaizduoti, jog jis kol kas miega ir sapnuoja.
Miega kaip nepapasakota istorija. Kaip anekdotas, iš kurio niekas nesijuokia. Kaip neatversta knyga, laukianti dviejų smalsių akių, pajėgių sukurti pasaulius, kuriems pamatus jau paklojo autorius.
Pučia į plunksnas tarsi šiųmetės laureatės Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščių rinkinys, turbūt ir pats nesupratęs, kodėl nusipelnė premijos, o ne nei sau, nei kitiems nemeluojančio kritiko žvilgsnio.
Snaudžia lyg vėtrungė, svajojanti apie vėją.
Tarsi karys, laukiantis įsakymo keltis. Tarsi tuštuma, iš kurios bet kurią akimirką gali atsirasti idėja.
Tarsi vyšnios pumpuras prieš pat nusišypsodamas saulei.
Tad pabandykime pažadinti tą apsnūdusį paukštį. Gal pavyks?
Tam turime net 123 galimybes – į tiek renginių artimiausias dvi savaites pakvies 49-asis „Poezijos pavasaris”.
