Skirtingų interesų skaitytojams
Vilniaus mažojo teatro rūbinėje it ant prekystalio padėtos abi knygos. Abiejose – šio teatro istorija. „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ ir „Rimo Tumino sodas“ nėra konkuruojantys tekstai. Jie net nelygintini. Kitas dalykas, kad teatrologės tyrinėjimus papildo aktorės užrašyti pokalbiai. Ir atvirkščiai.
Žiūrovai ir skaitytojai, kuriems rūpi pažinti R. Tumino kūrybą, prisiminti anksčiau matytus jo spektaklius, giliau suvokti dabar tebevaidinamus, rinksis R. Balevičiūtės studiją.
Kam smalsu studijuoti režisieriaus gyvenimo būdą, biografijos vingius, charakterį, sužinoti, ką apie jį kalba jo aktoriai ir jo draugai, tiems bus ką veikti G. Baikštytės pokalbių virtinėje, pasijusti tarytum trečiu dialogo klausytoju, savu tarp savų.
Režisūra leidžia atsiriboti
„Nežinau...Manau, kad ir nereikia lįsti į jį ir bandyti suprasti ar pažinti. Ir apskritai gal mes, aktoriai, neturime teisės spręsti apie režisierius. O tu neturi teisės rašyti apie juos knygos...“ Tokią Regimanto Adomaičio abejonę G. Baikštytė įkomponavo 69-ajame savo knygos puslapyje. Vadinasi, ji lyg ir skaitytojui mirktelėjo: gal mes lendame ten, kur nereikėtų?
Bet pažinimo karuselė jau įsukta. Iki to puslapio skaitytojas jau nugyveno drauge su herojumi jo vaikystę, jo pirmąsias meiles, pirmuosius paauglio darbus ir profesijos pasirinkimą. Jau knyga įtraukė.
G. Baikštytė skaldo R. Tumino autoironiškus monologus, juos įterpia į aktorių pasakojimus, kad režisierius neva atsilieptų į juos, paaiškintų ar nuvainikuotų kokią romantiškiau pateiktą situaciją.
Apie režisūrą – štai taip: „Ir jau po trečio kurso aš susidomėjau profesija, pajutau to žaidybinio teatro ir didžiosios gyvenimo iliuzijos skonį, kad gali būti šalia teatro ir kartu eiti su gyvenimu nebūdamas teatre. Ne su gyvenimo srautu eiti, o šalia eiti tuo gyvenimo keliu, gali jį stebėti ir geriau matyti. Ta distancija mane pradėjo labai dominti: kaip galima atsiriboti ir vėl grįžti, ir vėl išeiti... Teatras ir šita profesija suteikia tokią galimybę.“ (p. 73).
Nenorėjo pabusti iš sapno
Mažojo teatro istoriją netrukus keičia R. Tumino išugdytų aktorių svarstymai: o kas bus, jeigu jis negrįš? Antroji knygos dalis persikelia į Maskvą. Ne tik į J.Vachtangovo teatro salę ir sceną, bet ir į teatro vadovo kabinetą, o iš ten knygos autorė eina kalbėtis su maskviečiais aktoriais.
R. Tumino ir Marinos Nejolovos repeticijų „Sovremenike“ tema – kaip atskira novelė. Pajunti iš tiesų didžios aktorės asmenybę net iš R. Tumino skundo apie jos neįtikėtiną įkyrumą, kuris iš tiesų „vadinamas darbštumu, smalsumu, profesionalumu“. (p. 202).
Ir čia pat – M. Nejolovos žodžiai apie „Vaidiname... Schillerį!“ kūrybą: „Repeticijos artėjo prie pabaigos, prasidėjo peržiūros, o mes nenorėjome skirtis, norėjome tęsti žaidimą su jo fantazijomis, mes jau buvome užsikrėtę jo sapnais ir jau pataikydavome į juos, jis jau sakydavo „Taip, taip gali būti“ – ir vis rečiau skelbdavo pertrauką... Jau ir mes nenorėjome atsibusti...“ (p.211).
Vertingi atrodo maskviečių pasakojimai, nes leidžia pajusti teatro kūrybos megapolyje atmosferą bei mastą, be to, dar niekas iki tol nebuvo jų užrašęs.
G. Baikštytė daugumai pašnekovų siūlė kalbėtis panašiomis temomis: ar lengva suprasti R. Tumino „paukščių kalbą“; ar jis griauna, ar saugo J. Vachtangovo teatro tradicijas, ar menas turi tautybę, o desertui – ar turi herojus kokių neigiamų savybių.
Kiekvienas, aišku, atsakinėjo savaip pakiliai apie „nuostabų, talentingą“ režisierių, dėkojo likimui už neįtikėtiną „ kūrybos dovaną“. Uždaras klausimų ratas ilgainiui sudaro įspūdį, kad knyga sustojo, o tekstas – tostai – tęsiasi. Tačiau žaismingas, fantazijų kupinas R. Tumino bendravimo būdas čia užfiksuotas dosniai.
Kūrybos akimirkų variacijos
„Iš balsų, garsų, intonacijų, gestų, muzikos, šviesų, scenografijos, ritmo ir pauzių besirandanti atmosfera, tampanti savarankiška spektaklio partitūra – girdima ir nebyli, bet jaučiama muzika, - sukuria ypatingą erdvę, kurioje susilydo spektaklio kūrėjų ir žiūrovų patirtis bei pojūčiai.“ Tai – R. Balevičiūtės knygos 58-asis puslapis, pasakojantis apie vieną jautriausių R. Tumino spektaklių „Fėjos Dražė variacijos“, sukurtą 1982 metais.
Teatrologė suteikia galimybę „pažiūrėti“ iš naujo R. Tumino spektaklius, jau nuėjusius teatro istorijon. Skaitydamas R. Balevičiūtės knygą pažįsti ne tik režisieriaus asmenybę, bet ir jo kūrybą – jo „kaip“. Žinoma, atsipalaidavęs it ties detektyvu šios mokslinės studijos nepaskaitysi.
„Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ praplečia teatro žiūrovo akiratį. Tokios knygos paskatina daugiau įžiūrėti kiekvienoje spektaklio akimirkoje, vertinti jas kūrusių žmonių darbą ir talentą.
