Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) rytoj – premjera. Režisierius Algirdas Latėnas pagal amerikiečių dramaturgo Johno Patricko komediją pristatys spektaklį „Mūsų brangioji Pamela”.
Pagrindinį Pamelos Kronki vaidmenį jame sukūrė 75 metų aktorė G. Balandytė.
Didžiulę patirtį scenoje turinti artistė prisipažino, kad prieš artėjančią premjerą jaučia baimę ir jaudulį.
– Iš teatro savo noru pasitraukėte prieš 7 metus. Kaip reagavote į siūlymą grįžti į teatro sceną?
– Iš tuomet Kauno valstybinio dramos teatro pasitraukiau savo noru. Vyko teatro rekonstrukcija. Supratau, kad spektaklių, kuriuose vaidinau, ilgai nebus, vėliau jų niekas neatnaujins.
Atėjo ir nauja talentingų aktorių karta.
Palikusi teatrą filmavausi televizijos serialuose. Labai smagus nuotykis buvo vaidinimas Kauno valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Kabaretas”.
Daugiausia laiko leisdavau užsidariusi namuose. Tačiau su šlepetėmis nevaikščiojau. Kolegė aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė vis stebėdavosi: „Kodėl namuose vaikštai su aukštakulniais bateliais?” Atsakydavau, kad nenoriu prarasti formos.
NKDT vadovui Egidijui Stancikui kartą užsiminiau, kad jei kada pasitaikytų proga sukurti kokį nors epizodinį vaidmenį, sutikčiau. Kovą sulaukiau E. Stanciko skambučio. Jis pranešė, kad A. Latėnas man rado pjesę.
Pasijutau kaip druskos stulpas. Vaidmuo didelis, spektaklyje naudojama ir daug butaforijos. Pirmiausia pamaniau, kad nepajėgsiu. Bet suvokiau, kad turiu priimti pasiūlymą. Vaidinimas šiame spektaklyje man – didžiulė atsakomybė teatrui ir žiūrovams.
Artėjant premjerai per kūną tarsi skruzdėlės laksto. Tai tarsi kopimas į ešafotą.
– Jūsų herojė – vieniša, blogiui gerumu, nuoširdumu besipriešinanti moteris. A.Latėnas teigė įsitikinęs, kad tai tarsi jūs pati, ir spektaklį norėjo pavadinti „Mūsų brangioji Gražina”. Ar vaidmuo jums iš tiesų artimas? Ar pati tikite, kad gėris – stiprus ginklas?
– Man Pamela iš karto tapo artima, suprantama.
Lietuvoje daugybė vienišų žmonių. Vieni įskaudinti, pikti, nusivylę. Tai galima suprasti. Pagyvenę žmonės jaučiasi esantys per didelė našta, nes dirbti jiems neleido, išvarė. Vėliau dar vienas smūgis – sumažino pensijas. Šį sprendimą vertinu tarytum rankos kišimą į svetimą kišenę.
Galvodama apie tai prisimenu pasakojimą, kaip Japonijoje vaikai 70 metų sulaukusius tėvus išneša į kalnus. Senukai ten sušąla ir virsta mumijomis – tokia laiminga jų gyvenimo pabaiga.
Lietuvoje viskas vyksta ne taip romantiškai, nėra pas mus ir kalnų. Vyresnės kartos padėtis dramatiška.
Senjorams Lietuvoje gyventi gėda, nes jie turi jaustis nepatogiai, tarsi atsiprašinėti, kad per ilgai gyvena. Kalbu ne apie save. Skaudu dėl tų, kurie gauna varganą 500 litų pensiją.
Nepaisant sunkumų, yra ir šviesių žmonių, tokių kaip Pamela, kuri gerumu sugeba kovoti su bet kokiomis negandomis.
Mama mane ir brolį nuo vaikystės auklėjo kasdien padaryti po vieną gerą darbą. Jei visi kasdien tai darytų, Lietuvoje gyventi būtų geriau.
– Per gyvenimą jums teko patirti ne vien tik kūrybinį džiaugsmą, būta ir ligų, skausmo, kolegų mirčių, net ir savanoriškų.
– Išėjimas iš gyvenimo savo noru – šiurpus. Gaila, kad į tai beveik nereaguojama, nesiaiškinama, kodėl?
Pati esu iš prigimties optimistė – tai paveldėjau iš močiutės ir mamos. Mama vis sakydavo: „Aš neklausiu, Dieve, tavęs, kodėl atėmei. Aš dėkoju, kad davei.”
Tai taip paprasta suvokti kiekvienam. Štai ir viskas. Nelieka konfliktų, pykčio, neapykantos pradedant smulkmenomis, baigiant amžinybe. Viskas stoja į savo vietas. Mokėdamas susivaldyti žmogus tobulėja. Aš jau tobulėjau kokius 10 kartų.
Šiuo spektakliu noriu atsidėkoti savo buvusio grimuotojų kambario kolegėms. Buvome penkios – Aldona Juodkaitė, Birutė Raubaitė, D. Juronytė-Zelčiuvienė, Danutė Strakšytė ir aš.
D. Strakšytė išėjo pirmoji. Vasarą vyksiu į Kretingos rajone esančius Darbėnus, padėsiu gėlių ant jos kapo. Po premjeros gautas gėles dovanosiu kolegėms.
Prisimindama išėjusius manau, kad niekada nereikia prarasti vilties ir noro tą akimirką gyventi, nes gyvenime nutinka stebuklų. Esu dėkinga už stebuklingą akimirką, kad ir vėl atsidūriau scenoje.
Man pačiai įdomu, kaip pavyks, bet stengiuosi iš paskutiniųjų ir tikiu, kad tokių stebuklų sulauksiu ir ateityje.
Kaip sako Pamela: „Suteik, Dieve, man jėgų išlaikyti šį išbandymą ir duok jėgų tiems, kuriuos aš myliu, pamilti vienam kitą.”
Vaidina teatre, kine ir televizijoje
Gimė 1937 m. birželio 27 d. Šiaulių krašte. 1956 m. baigė vaidybos studijas. 1957–1958 m. vaidino Klaipėdos dramos teatre. Nuo 1958 m. dirbo Kauno dramos teatro aktore.
Teatre sukūrė per 80 vaidmenų H. Vancevičiaus, S. Motiejūno, J. Jurašo, K. Kymantaitės, V. Čibiro, J. Vaitkus, E. Nekrošiaus, G. Padegimo, V.Šinkariuko, V. Balsio, C. Graužinio, kitų režisierių spektakliuose. Paskutinįsyk vaidino G. Varno ir R. Ramanausko spektaklyje „10 indėniukų” (2005 m.) ir A. Giniočio „Kabarete” (2005 m.).
Televizijoje ir kine sukūrė per 20 vaidmenų. Vaidino tokiuose filmuose kaip „Vaikai iš „Amerikos” viešbučio”, „Mano mažytė žmona”, „Raudonmedžio rojus”, „Laiptai į dangų”.
Garbingiausi apdovanojimai: LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius (1995 m.), Auksinis scenos kryžius už Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Kabaretas” (2005 m.), Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už scenos meno puoselėjimą (2008 m.).
