L. Mikalauskas ką tik grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur muzikinio teatro menininkų ir Čikagos lietuvių operos pastatoje Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ atliko pagrindinę boso partiją.
Solistas sako, kad iš solidaus Čikagoje atlikto daktaro Dulkamaro vaidmens persikūnyti į šunį jam nebuvo sunku.
„Spektaklio kūrėjai kiekvienam leido improvizuoti. Kai ne baksnojama pirštu, o užvedus ant kelio paliekama laisvė improvizuoti, neriesi iš kailio, kad scenoje parodytum visą savo meistrystę“, - sakė dainininkas ir čia pat pridūrė, kad yra labiau kamerinės muzikos atlikėjas.
Galbūt todėl mielai dainuoja Kauno muzikinio teatro vaikiškuose spektakliuose, kuriuose gali būti arčiausiai žiūrovo ir stipriausiai pajausti kamerinę dvasią. Gaila tik, kad jauniausia teatro publika nelepinama spektakliais.
„Vaikai - nuostabi auditorija. Jie kaip niekas kitas reaguoja į scenoje vykstantį veiksmą - juokiasi, verkia, pyksta, barasi, pataria, net gelbėja „kritinėmis“ situacijomis. Vaikų neapgausi, jie iš karto jaučia tikrus dalykus. Užtat puse kojos čia nepavaidinsi - tuojau supras, kad ne visą „dūšią“ atiduodi...O tada nustoja dalyvauti spektaklyje, pakampiais barsto dėmesį, paskui kurį tą pačią akimirką nuslysta ir sėkmė“, - sakė L. Mikalauskas.
Tačiau šį kartą L. Mikalauskas įsitikinęs, jog "Auksinė kepurė" su laiminga pabaiga ilgai nepraras populiarumo.
„Į spektaklį kviečiu ateiti ir suaugusiuosius. Čia daug sveiko juoko, komiškų situacijų, užslėptų minčių, kurias vaikai supranta vienaip, o suaugusieji kitaip", - sakė L. Mikalauskas ir nutaisęs melancholišką išraišką šuns, kurį vynioja aplink pirštą kas tik netingi, pridūrė: " Labai nelengva per karščius būti įlindus į šuns kailį."
