Šaltibarščiais, kepta duona su sūriu, alumi, vynu pasitikti televizijos darbuotojai bandė pasiaiškinti, ar visada susikalbėtų skirtingomis tarmėmis. Kaip tas pats daiktas vadinamas skirtingose Lietuvos vietose? Galbūt skirtingai vadinami daiktai išties yra skirtingi? Ar tas pats žodis aukštaičiui ir žemaičiui gali reikšti visiškai skirtingus dalykus?
Tarmių varžytuvėse susirėmė penkios komandos: žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ir Lietuvos tautos. Kas dainingas kaip dzūkas? O kas užsispyręs kaip žemaitis? Kas vaišingas kaip aukštaitis? Kas smagus kaip suvalkietis? O kas nei tas, nei tas, bet žiauriai „fainas“?
Žemaičių komandai vadovavo energingoji Zita Kelmickaitė, užsispyrėliams nė neketino nusileisti Editos Mildažytės vedami suvalkiečiai. Edita vilkėjo ilgą blizgią suknelę ir turėjo angelo sparnus. „Šiai šventei labai ruošiausi, puošiausi kaip tik galėjau, prašiau, kad paremtų „Victoria's Secret“, bet jie kažkodėl atsisakė. Tada kreipiausi į „Arvi kalakutus“. Matot, kaip atrodau,“ - kvatojosi E. Mildažytė.
Aukštaičių komandą „Iš po Utenas“ į priekį vedė Daiva Sviglinskienė, vilkėjusi tautiniu drabužiu, kuris „dalyvavo“ 1924 metų dainų šventėje ir yra įtrauktas į UNESCO paveldą.
Dzūkus į priekį vedė radijo laidos neįgaliesiems žurnalistė Gema Padribonienė, o „Fainų“ lietuvių komandą – LRT rinkos tyrimų analitikas Aldaras Stonys.
Renginį vedė suvalkietė Žinių tanybos žurnalistė Ugnė Galadauskaitė, kurią Liaudies kultūros centras aprengė autentišku suvalkietišku kostiumu, ir tikras žemaitis iš Skuodo (Skoudo) sporto asas Šarūnas Mazalas.
Tarmių varžytuvių pradžią paskelbė LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, užaugęs ant rubežiaus, Prienuose, tad galintis ir suvalkiuoti, ir dzūkuoti. „Gimiau ligoninėje Dzūkijoje, iš ten mane pervežė į Suvalkiją, vėliau metams grįžau į Dzūkiją, o po to 14 metų gyvenau Suvalkijoje“, - apie savo klajones pasakojo A. Siaurusevičius.
Kiekviena komanda paruošė prisistatymą, muzikos kūrinį, šokį, penkių tarmiškų žodžių spėlionę varžovams ir gardžiausią krašto patiekalą. Pastaroji rungtis buvo ypač gardi: ant stalo garavo bulbos su lupynomis ir kanapėmis, kraujiniai vėdarai su A. Siaurusevičiaus krauju, buvo galima paragauti ubaginės - duonos, mirkytos pasaldintame vandenyje, o komisija netgi paragavo naminukės. Suvalkiečiai komisijai patiekė po cepeliną su mėsos atliekų ir žarnokų įdaru.
Komandų pasirodymus vertino ir patiekalus ragavo kompetentinga komisija: tikra aukštaitė Gražina Kadžytė - žurnalistė, etnologė, tautosakininkė, ilgametė radijo laidų vedėja, nuo 2000 m. vedusi autorinę radijo laidą aukštaičių tarme „Aukštaičių deimančiukai“; populiariausias ir mylimiausias Lietuvos profesorius Alfredas Bumblauskas - lietuvių istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Simono Daukanto literatūrinės premijos laureatas, Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiaus, Belgijos Karūnos ordino Komandoro kryžiaus, Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, Karininko ir Komandoro kryžių kavalierius, LRT laidos „Lyderiai“ vedėjas, o šiaip tai paprastas žemaitis nu Telšių; LRT vyr.prodiuserius Audrius Giržadas – „Eurovizijos“ specialistas, skandinaviškų tarmių žinovas, bet šiaip tai užsislaptinęs suvalkietis.
Išradingiausių, linksmiausių, geriausiai pasirodžiusių televizininkų laukė prizai, dovanos ir išvada: tarmiškai ištartas žodis yra šiltesnis ir jaukesnis nei pasakytas taisyklinga bendrine kalba.
Varžytuves laimėjo Z. Kelmickaitės vadovaujami žemaičiai. Jie apdovanoti tarmių tortu, kuriuo vaišintis visus pakvietė šokiais ir dainomis.
Varžytuvės buvo proga visiems dar kartą prisiminti, kad lietuvių kalbos tarmės skirstomos į du didelius būrius: žemaičių ir aukštaičių. Žemaičių esama trijų rūšių. Vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę) duoną vadina dona , todėl pagal tradicinį lietuvių tarmių skirstymą vadinami donininkais. Šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius) sako douna, užtat jie vadinasi dounininkais. Pietų žemaičiai (raseiniškiai ir varniškiai) sako dūna, tad kalbininkai juos vadina dūnininkais.
Aukštaičiais tarmių tyrinėtojai vadina visus likusius Lietuvos gyventojus, tad jų gyvenamas plotas – labai didelis. Štai sūduviai – kapsai ir zanavykai – priskiriami vakarų aukštaičiams. Išskirtinis jų tarmės bruožas – ypač ilgi kai kurie balsiai. "Gimė mergaitė" zanavykiškai skambės"gimė mergučė" su labai ilgomis „ė“.
Vidurio aukštaičiai, gyvenantys aplink Kauną ir Kėdainius, sako ne ledas, o ladas, ne žolė, o žołė su labai kieta „l“.
Rytų aukštaičiai pagal žodžio „pantis“ tarimą skirstomi į pantininkus (Pakruojo, Radviliškio kraštų gyventojai), pontininkus (aplink Panevėžį) ir puntininkus (Biržai, Pasvalys). Iš pastarųjų dar išskiriami rotininkai (anykštėnai ir kupiškėnai), sakantys ne ratas, o rotas, ir dadininkai (kupiškėnai), kurie sako dada (suprask dėdė ) bei madus (suprask medus ).
Lengviausia iš visų aukštaičių atskirti dzūkus. Net jų vardas kilo nuo jų ypatybės „dzūkuoti“, t. y. itin dažnų „c“ ir „dz“ garsų. Dzūkai sako cia vietoje čia , sveciai vietoje svečiai , dzvi vietoje dvi , Dzievas vietoje Dievas.
Kaip pavadinsi - nepagadinsi.
