Tai nėra atsitiktinumas. Praėjusią savaitę pasaulis atšventė šio vokiečių kompozitoriaus 200-ąjį gimtadienį. 2013-ieji paskelbti R. Wagnerio metais, o V. Urmana yra viena iškiliausių jo muzikos interpretuotojų.
- Kaip minite R. Wagnerio metus? - pasiteravau V. Urmanos.
- Pasiūlymų daugiau nei galimybių visur suspėti. Mano „Wagnerio festivalis“ prasidėjo metų pradžioje Paryžiuje „Tristano ir Izoldos“ bei„Dievų sutemų“ ištraukomis salėje „Salle Pleyel“. Juos užbaigsiu dainuodama Izoldą Vienoje. Po to šios operos spektakliai vyks Madride ir Paryžiuje.
R. Wagnerį šiais metais jau dainavau ir įrašinėjau Berlyno filharmonijoje bei „Deutsche Oper Berlin“, dar dainuosiu Londono „Proms“ ir Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivaliuose.
Nuo karjeros pradžios žinau, kad tai mano muzika - šis įsitikinimas bėgant metams tik stiprėjo. R. Wagnerio metų proga skiriu šiam kompozitoriui ir savo pasirodymą Vilniaus festivalyje.
Manau, publikai bus įdomu dar kartą išgirsti jo populiarias Mathilde Wesendonck dainas bei Izoldos mirties sceną. Be to, atliksiu Ziglindos pasakojimą iš „Valkirijos“.
- Ar operos pasaulyje yra aukštesnis karjeros laiptelis už įsitvirtinimą tarp geriausių savo kartos vagneristų?
- Aš niekada nelipau karjeros laipteliais, todėl nemąstau tokiomis kategorijomis. Esu viršūnėje, bet apie tai negalvoju ir juo labiau dėl to nesipučiu - tai reikštų sąstingį.
Vaidinti divą man kainuotų daug energijos - tegu darbai kalba patys. Po 20 metų karjeros mano balsas vis dar žydi, esu pasirengusi naujiems iššūkiams.
Žinoma, esu laiminga sulaukusi pripažinimo savo šalyje, tapusi žinoma operos pasaulyje kaip sopranas ir mecosopranas, į vagneristes įšventinta pačiame Bairoite (Šiame Bavarijos mieste rengiamas R. Wagnerio operų festivalis paties kompozitoriaus suprojektuotame teatre. - Red.).
Nenoriu savęs aukštinti, bet visa tai pasiekiau vien dėl savo sugebėjimų ir intuicijos, kuri man padėjo būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Taip, R. Wagneris man, kaip operos artistei, suteikia visapusišką pilnatvę. Kita vertus, visada buvau pirmiausia muzikė, o tik po to dainininkė. Man ne mažiau svarbūs yra Amilcare'as Ponchielli, Johannas Sebastianas Bachas, Hectoras Berliozas, Willibaldas Gluckas, kiti kompozitoriai. Sąrašas būtų ilgas.
Geriau apie muziką nekalbėti - tai neturi prasmės. Muziką reikia išgyventi. Tikri muzikantai susikalba muzikuodami.
- Kokią karjeros fazę dabar esate pasiekusi?
- Prieš metus Vilniuje buvau kiek nesuprasta (tuomet V. Urmana dainavo soprano partiją Giuseppe's Verdi „Requiem“. - Red.). Buvo rašoma, jog paskutinį kartą dainuoju soprano partiją. Kalbant apie G. Verdi „Requiem“ - tai tiesa.
Dabar dainuosiu šiame kūrinyje Paryžiuje ir Madride mecosoprano partiją. Greitai galėsiu pasigirti „Requiem“ įrašais kaip sopranas ir kaip mecosopranas, nes Paryžiaus koncertas bus įrašomas.
Tačiau operose aš iki šiol dainuoju sopranu. Ką tik Paryžiuje baigėsi „Džokondos“ spektakliai, kuriuose atlikau pagrindinį soprano vaidmenį.
Dar liko padainuoti kelias Toskas - ir grįšiu itališkame repertuare prie mecosoprano amplua. Be to, vėl dainuosiu Didonę H. Berliozo „Trojėnuose“, rimtai galvoju apie Dalilos partiją, kuri iki šiol man buvo per žema.
R. Wagnerį kurį laiką dainuosiu kaip sopranas. Tiesa, dauguma jo operų partijų, atliekamų mecosopranų, partitūrose įvardytos kaip soprano: Frika, Ortrūda, Venera. Tačiau koks skirtumas, kaip pavadinsi? Svarbu, kad balsas tinka.
- Ar jaučiate laiko spaudimą - jis neverčia keistis, prisitaikyti prie kitokio žmonių mąstymo ir vertybių?
- Tiesą sakant, mūsų laikotarpiu neišpažįstamos didelės vertybės: viskas toleruotina, viskas normalu. Dažnai didžiausias ir geriausias yra tas, kuris išradingiausiai reklamuojasi.
Vis dėlto laiko pulsą reikia jausti. Manau, kad protinga naudoti visas technines naujoves asmeniniams ir profesiniams tikslams.
Tačiau svarbiausia - atrasti save ir išlikti savimi, gyventi pagal sveikus principus, padoriai kitų žmonių atžvilgiu. Tai veikia ne tik kasdienį gyvenimą, bet ir karjerą.
Deja, man dažnai tenka matyti keistą kitų elgesį ir atvirą nenuoširdumą, o juk tikrai nėra reikalo gyventi pagal principą „dantis už dantį“. Žmonės, kenkiantys kitiems, pirmiausia kenkia sau.
- Kas šiandien operoje jus džiugina, o kas liūdina?
- Galėčiau viską įvynioti į gražią minkštą flanelę, bet to nedarysiu. Pastebiu, kad nusimanančių šioje srityje žmonių liko nedaug.
Dirigentai linkę nekreipti dėmesio, kai solistai dainuoja ne tas gaidas. Dainininkai dainuoja originalo kalba, bet nesistengia jų tobulinti ir nesulaukia pastabų iš tų, kurie turėtų juos pataisyti.
Dažnai dainininkai imasi partijų, kurios jiems visiškai netinka. Aš kalbu apie aukščiausią lygmenį.
Mane ypač erzina, kai atlikėjai demonstruoja savo sugebėjimus ir balsą per ilgai tęsdami natas, tuo mėgaudamiesi ir ignoruodami muzikinį kontekstą.
Kompozitorius yra vertas didžiausios pagarbos, turime kuo tiksliau perteikti jo idėjas. Juk neturėtume ko interpretuoti, jei nebūtų parašyta jo nuostabi muzika.
Žodžiu, operoje trūksta profesionalumo. Dažnai, pakalbėjusi su kolegomis, kurie atidavė operai 20 ir daugiau metų, išgirstu tuos pačius dalykus.
Tačiau geriau negalvoti apie kitus, apie aplinkybes, kurios bando įklampinti. Reikia užsiimti savo tobulėjimu. Turėti gyvenimo viziją, kurią kiekvienas susikuriame pagal savo vertybes ir tiesas.
- Atrodo, kad likimas jums - pavydėtinai dosnus.
- Aš gyvenu puikų gyvenimą ne tik kaip artistė, bet ir kaip žmogus. Ir tai nėra likimo dovana. Savo likimą kuriame patys.
Tas, kuris sukūrė viską, davė mums laisvą valią ir dalį savo kibirkšties. Būkime jo verti. Svajokime ir įgyvendinkime savo svajones. Kiekvienas mūsų sprendimas ir netgi mintis turi padarinių mūsų gyvenimui.
Manau, kad savo karjeroje pasiekiau visa, ką galėjau pasiekti. Patenkinau vos ne visas savo, kaip muzikės, ambicijas, dainavau beveik viską, ką troškau dainuoti.
Esu viena nedaugelio dainininkių, dainavusių tiek vokišką, tiek itališką operos repertuarą ir sopranu, ir mecosopranu. Daug mano repertuaro įrašyta kompaktiniuose diskuose ir DVD. Turiu svarbių apdovanojimų, kuriais didžiuojuosi.
- Kokie pastarojo meto susitikimai jus labiausiai įkvėpė?
- Mano gyvenimą papildė nemažai Lietuvoje ir užsienyje sutiktų žmonių, kurie su menu beveik arba visiškai nesusiję.
Dėl savo profesijos negaliu daug laiko skirti bendravimui, bet ne vien dėl to atsirenku žmones, su kuriais man miela būti. Kaip sakoma, geriau būti vienam nei blogoje kompanijoje.
Dvasinio peno randu ir knygose, kurias skaitau įvairiomis kalbomis. Be to, apstu įdomios informacijos internete.
- Ar vis dar planuojate darbotvarkę penkeriems metams į priekį?
- Maždaug ketveriems, nors sunku nuspėti, koks bus balsas netgi po metų ar dvejų.
Tarkime, man prireikė daug laiko, kol nusprendžiau atsisveikinti su Aida ir panašiomis soprano partijomis. Visi priprato per dešimt metų girdėti mane atliekančią šį repertuarą, o dabar turės iš naujo persiorientuoti.
Prieš metus galutinai nutariau grįžti prie mecosoprano vaidmenų ir ėmiau planuoti ateitį būtent šia kryptimi.
Prisimenu, kai prieš kelerius metus man pasiūlė dainuoti Eboli „Don Karle“ (mecosoprano partija, kuria prasidėjo V. Urmanos tarptautinė karjera. - Red.), tai pasirodė vos ne kaip pasityčiojimas.
Sutikau po beveik metus trukusių dvejonių. Greitai paaiškėjo, jog tai buvo puikus sprendimas - ėmiau planuoti kitas Eboli.
Balso stygos yra mažytis organas, bet jis labai jautriai reaguoja į visus vidaus ir išorinius veiksnius. Metams bėgant nelieka nieko kita, kaip prie to prisitaikyti.
Iš dalies man sunkiau apsispręsti dėl repertuaro, nes galiu dainuoti ir sopranu, ir mecosopranu. Kita vertus, tai yra ir patogu, nes galiu rinktis.
Kadangi išbandžiau visus soprano malonumus, dabar tikiuosi didžiulio pasitenkinimo imdamasi seno repertuaro, kai sukaupta jau tokia solidi scenos patirtis ir pasiekta branda.
Kai nebeturėsiu noro dainuoti, džiaugsiuosi saule ir gerais orais paplūdimyje. Gal išmoksiu virti, auginti gėles ar susigalvosiu kokį egzotišką hobį.
Bus galima pasidžiaugti savo sunkaus darbo vaisiais. Tuomet norėčiau išvažinėti Lietuvą skersai ir išilgai.
Dainininkė pelnė daugybę premijų
2001 m. V. Urmanai Londono Karališkoji filharmonijos draugija skyrė prizą už nepaprastą profesionalumą ir vokalo grožį atliekant Kundri partiją Simono Rattle'o diriguojamame R. Wagnerio „Parsifalyje“ karališkajame operos teatre „Covent Garden“ ir G. Verdi Requiem koncertus 2001-ųjų sausį su Londono simfoniniu orkestru, diriguojamu Antonio Pappano.
Tais pačiais metais V. Urmana pelnė dar kelis svarbius prizus. Tai Lietuvos operos bičiulių draugijos apdovanojimas „Kipras“ ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Be to, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją“.
Franco Abbiati tarptautinė kritikų draugija 2011-aisiais lietuvei skyrė prizą už Florencijos scenoje atliktą vaidmenį Hektoro Berliozo operoje„Trojėnai“ bei „La Scalos“ scenoje atliktą Ifigenijos vaidmenį Christofo Willibaldo Gliuko operoje „Ifigenija iš Aulidės“.
V. Urmana apdovanota „LT tapatybės 2006“ prizu (2007 m.).
2009 m. Lietuvos užsienio reikalų ministeriją dainininkei skyrė garbės ženklą „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“ už Lietuvos vardo garsinimą.
Už nuopelnus operos dainavimo srityje Austrijos valstybė lietuvei 2010 m. įteikė aukščiausią „Kammersangerin“ apdovanojimą, vadinamą muzikos„Oskaru“.
2011 m. Lietuvos kultūros ministerija solistei skyrė garbės ženklelį „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
