Tolimojo plaukiojimo kapitonas Žydrūnas Naujokas, Klaipėdos apskrities
viešajai bibliotekai perleidęs unikalią senų jūrlapių kolekciją, parengė
dar vieną dovaną skaitytojams - savo prisiminimų knygą „Laiškai iš
jūros“.
Seniai kalbinamas aprašyti savo įspūdžius ir nuotykius pasaulio jūrose
ir vandenynuose Ž.Naujokas ilgokai abejojo ir mandagiai atsikalbinėjo.
Baiminosi, jog dabar, kai kažkada buvęs didžiulis Lietuvos okeaninės
žvejybos laivynas sunaikintas, senųjų jūros vilkų prisiminimai niekam
nebus įdomūs. Tada sukilo jo artimieji - įkalbino kapitoną peržiūrėti
jūroje rašytus laiškus žmonai Joanai, dviem dukroms Eridanai ir Enrikai.
„Namuose jo beveik nematydavome - visą laiką buvo išplaukęs. Su mumis
bendraudavo laiškais. Vėl perskaičiusi man ir mamai kažkada rašytus
laiškus iš jūros, susijaudinau - tėvelis labai ilgėjosi šeimos, namų,
tačiau gyventi be jūros negalėjo. Jis buvo visiškai neblogas rašytojas
- tikroviškai atskleisdavo savo jausmus, rūstoką jūreiviško gyvenimo
kasdienybę. Nekantriai laukdavome jo laiškų, o jis - mūsų. Tėvo
laiškai išmarginti linksmais piešinukais - jis mėgo piešti“, -
dalijosi prisiminimais Ž. Naujoko duktė klaipėdietė Eridana Palšmitienė.
Ž. Naujokas parašė nemažai laiškų, kurie iš žūklaviečių buvo perduodami į
kitus laivus ir nuplukdomi į krantą. Kai kurie namiškius pasiekdavo po
kelerių mėnesių ar net po pusmečio. Šeimos archyve išliko keli šimtai
jūroje rašytų kapitono laiškų. Įdomiausi sugulė į Lietuvos marinistikos
žurnalistų klubo „Marinus“ išleistus Ž.Naujoko memuarus, papildytus
straipsniais, nuotraukomis, piešiniais. Kapitonui prisiminti praeitį
padėjo klaipėdiečiai žurnalistai Adelė Žičkuvienė ir Vidmantas Matutis.
Vartydamas jūros druska paženklintą knygą Ž.Naujokas prisipažino, kad
anuomet ne viską artimiesiems parašydavo - nutylėjęs kai kuriuos
faktus, gyvenimo vandenyne aplinkybes, kurios dabar vertinamos visiškai
kitoje šviesoje. Tada žvejai pasaulio vandenynus blaškydavosi daugiau
kaip pusmetį - tiek laiko jiems praleisdavo atskirti nuo savo artimųjų.
Šiandienos jūrininkai ir jų teises ginančios tarptautinės profsąjungos
tokius sovietmečio reisus vertina kaip „žmonių kankinimą“.
Iš Tauragės kilęs Ž. Naujokas Lietuvos žvejybos laivyne dirbo 40 metų.
Iš pradžių plaukiojo vidutiniaisiais žvejybos traleriais Šiaurės
Atlante, prie Farerų salų, žūklavo Islandijos zonose. Vėliau jau
modernesniais laivais raižė žuvingas Afrikos, Pietų Amerikos pakrantes.
Pasirinkęs jūrininko profesiją į kapitono tiltelį iškopė ir jo brolis
Vygantas Naujokas. Jis irgi daug metų dirbo žvejybos laivyne.
Ž.Naujokas anuomet garsėjo kaip vienas sumaniausių okeaninės žvejybos
specialistų. Kapitonui rūpėjo ir kiti dalykai. Sąjūdžio laikais per
Atlantą į Argentiną plaukusiame laive „Onuškis“, kuriam jis vadovavo,
pirmąkart buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vėliau ji ėmė plėvesuoti ir
kituose tuo metu Kremliaus dar kontroliuojamuose žvejybos laivuose.
Atsisveikinęs su tolimaisiais vandenynais Ž. Naujokas Klaipėdoje dirbo
gelbėjimo laivo „Šakiai“ kapitonu. Išėjęs į pensiją laivavedys jūros
neužmiršta: dalyvauja visuomeninėje veikloje, puoselėja jūreiviškas
tradicijas, yra Kapitonų klubo narys, dažnai apsilanko laivavedžius ir
mechanikus rengiančioje Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.
Prieš porą metų Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji
biblioteka buvo surengusį į unikalią Ž. Naujoko surinktų senųjų jūrlapių
parodą, primenančią, kaip Lietuvos žvejų laivynas anksčiau tralais ir
gaubiamaisiais tinklais košdavo atokiausių pasaulio vandenynų gelmes.
„Pradėję dirbti prie Kanados, Argentinos, Afrikos šalių pakrančių,
beveik nieko nežinojome apie tenykštes žūklės salygas, o grįžti reikėjo
su laimikiu. Jūrlapius nusibraižydavome patys, juos tikslindavome“, -
pasakojo apie šimtą spalvingų, ranka pieštų lakštų tada pristatęs
Ž. Naujokas. Juose pažymėti žūklaviečių gyliai, priekrantėse jūrininkų
tykojantys pavojingi rifai ir seklumos, pačios žuvingiausios vietos.
Ž. Naujoko ranka išmarginti jūrlapiai išsiskiria šmaikščiais
priežodžiais, patarlėmis, eilėmis, piešiniais su aplankytų egzotiškų
kraštų vaizdais, iš jūros gelmių išplaukusių mistinių pabaisų galvomis.
Šalia - pastabos apie žūklės ypatumus Šiaurės ir Pietų Atlanto
rajonuose, žuvų įpročius, nurodoma, kada žvejams reikia atplaukti į
žūklavietes, kad vėliau laivai grįžtų į namus pilnais triumais. Visi
užrašai - rusų kalba, kuri sovietmečiu vyravo žvejybos laivyne.
Tokia informacija žvejams padėdavo susigaudyti vandenynuose.
Prisiminęs, kiek brangių tralų suplėšęs žūklavietėse, Ž. Naujokas
tvirtina, kad jūrlapiai buvo nubraižyti žvejų krauju. Žvejybos laivams
grįžus iš reisų, juos uostuose susigraibydavo viršininkai, iš Maskvos
atvykę mokslininkai. Vėliau pagal juos tik „tarnybiniam naudojimui“
parengta vandenynų kartografijos medžiaga būdavo įslaptinama.
„Vienas okeanologas už mūsų jūrlapius pelnė valstybinę premiją. Man
irgi siūlė simbolinį atlygį, kurio atsisakiau“, - pasakojo Ž. Naujokas.
Savo rinkinį perleidęs bibliotekai jis nemano, jog tai - vien tiktai
istorijos reliktas. Pasak jo, tokiais jūrlapiais žvejai gali naudotis
ir dabar, nes vandenyno gelmių reljefai, žuvų įpročiai nepasikeitė.
„Įgijome retenybę, kurios niekas neturi. Dabar Ž. Naujoko jūrlapius
galės įvertinti ir jo laiškų iš jūros knygos skaitytojai“, - kalbėjo
Klaipėdos apskrities bibliotekos direktoriaus Juozas Šikšnelis.