Tolimojo plaukiojimo kapitonas Žydrūnas Naujokas, Klaipėdos apskrities viešajai bibliotekai perleidęs unikalią senų jūrlapių kolekciją, parengė dar vieną dovaną skaitytojams - savo prisiminimų knygą „Laiškai iš jūros“.
Seniai kalbinamas aprašyti savo įspūdžius ir nuotykius pasaulio jūrose ir vandenynuose Ž.Naujokas ilgokai abejojo ir mandagiai atsikalbinėjo. Baiminosi, jog dabar, kai kažkada buvęs didžiulis Lietuvos okeaninės žvejybos laivynas sunaikintas, senųjų jūros vilkų prisiminimai niekam nebus įdomūs. Tada sukilo jo artimieji - įkalbino kapitoną peržiūrėti jūroje rašytus laiškus žmonai Joanai, dviem dukroms Eridanai ir Enrikai. „Namuose jo beveik nematydavome - visą laiką buvo išplaukęs. Su mumis bendraudavo laiškais. Vėl perskaičiusi man ir mamai kažkada rašytus laiškus iš jūros, susijaudinau - tėvelis labai ilgėjosi šeimos, namų, tačiau gyventi be jūros negalėjo. Jis buvo visiškai neblogas rašytojas - tikroviškai atskleisdavo savo jausmus, rūstoką jūreiviško gyvenimo kasdienybę. Nekantriai laukdavome jo laiškų, o jis - mūsų. Tėvo laiškai išmarginti linksmais piešinukais - jis mėgo piešti“, - dalijosi prisiminimais Ž. Naujoko duktė klaipėdietė Eridana Palšmitienė.
Ž. Naujokas parašė nemažai laiškų, kurie iš žūklaviečių buvo perduodami į kitus laivus ir nuplukdomi į krantą. Kai kurie namiškius pasiekdavo po kelerių mėnesių ar net po pusmečio. Šeimos archyve išliko keli šimtai jūroje rašytų kapitono laiškų. Įdomiausi sugulė į Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ išleistus Ž.Naujoko memuarus, papildytus straipsniais, nuotraukomis, piešiniais. Kapitonui prisiminti praeitį padėjo klaipėdiečiai žurnalistai Adelė Žičkuvienė ir Vidmantas Matutis.
Vartydamas jūros druska paženklintą knygą Ž.Naujokas prisipažino, kad anuomet ne viską artimiesiems parašydavo - nutylėjęs kai kuriuos faktus, gyvenimo vandenyne aplinkybes, kurios dabar vertinamos visiškai kitoje šviesoje. Tada žvejai pasaulio vandenynus blaškydavosi daugiau kaip pusmetį - tiek laiko jiems praleisdavo atskirti nuo savo artimųjų.
Šiandienos jūrininkai ir jų teises ginančios tarptautinės profsąjungos tokius sovietmečio reisus vertina kaip „žmonių kankinimą“.
Iš Tauragės kilęs Ž. Naujokas Lietuvos žvejybos laivyne dirbo 40 metų. Iš pradžių plaukiojo vidutiniaisiais žvejybos traleriais Šiaurės Atlante, prie Farerų salų, žūklavo Islandijos zonose. Vėliau jau modernesniais laivais raižė žuvingas Afrikos, Pietų Amerikos pakrantes. Pasirinkęs jūrininko profesiją į kapitono tiltelį iškopė ir jo brolis Vygantas Naujokas. Jis irgi daug metų dirbo žvejybos laivyne.
Ž.Naujokas anuomet garsėjo kaip vienas sumaniausių okeaninės žvejybos specialistų. Kapitonui rūpėjo ir kiti dalykai. Sąjūdžio laikais per Atlantą į Argentiną plaukusiame laive „Onuškis“, kuriam jis vadovavo, pirmąkart buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vėliau ji ėmė plėvesuoti ir kituose tuo metu Kremliaus dar kontroliuojamuose žvejybos laivuose.
Atsisveikinęs su tolimaisiais vandenynais Ž. Naujokas Klaipėdoje dirbo gelbėjimo laivo „Šakiai“ kapitonu. Išėjęs į pensiją laivavedys jūros neužmiršta: dalyvauja visuomeninėje veikloje, puoselėja jūreiviškas tradicijas, yra Kapitonų klubo narys, dažnai apsilanko laivavedžius ir mechanikus rengiančioje Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.
Prieš porą metų Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka buvo surengusį į unikalią Ž. Naujoko surinktų senųjų jūrlapių parodą, primenančią, kaip Lietuvos žvejų laivynas anksčiau tralais ir gaubiamaisiais tinklais košdavo atokiausių pasaulio vandenynų gelmes.
„Pradėję dirbti prie Kanados, Argentinos, Afrikos šalių pakrančių, beveik nieko nežinojome apie tenykštes žūklės salygas, o grįžti reikėjo su laimikiu. Jūrlapius nusibraižydavome patys, juos tikslindavome“, - pasakojo apie šimtą spalvingų, ranka pieštų lakštų tada pristatęs Ž. Naujokas. Juose pažymėti žūklaviečių gyliai, priekrantėse jūrininkų tykojantys pavojingi rifai ir seklumos, pačios žuvingiausios vietos.
Ž. Naujoko ranka išmarginti jūrlapiai išsiskiria šmaikščiais priežodžiais, patarlėmis, eilėmis, piešiniais su aplankytų egzotiškų kraštų vaizdais, iš jūros gelmių išplaukusių mistinių pabaisų galvomis. Šalia - pastabos apie žūklės ypatumus Šiaurės ir Pietų Atlanto rajonuose, žuvų įpročius, nurodoma, kada žvejams reikia atplaukti į žūklavietes, kad vėliau laivai grįžtų į namus pilnais triumais. Visi užrašai - rusų kalba, kuri sovietmečiu vyravo žvejybos laivyne.
Tokia informacija žvejams padėdavo susigaudyti vandenynuose. Prisiminęs, kiek brangių tralų suplėšęs žūklavietėse, Ž. Naujokas tvirtina, kad jūrlapiai buvo nubraižyti žvejų krauju. Žvejybos laivams grįžus iš reisų, juos uostuose susigraibydavo viršininkai, iš Maskvos atvykę mokslininkai. Vėliau pagal juos tik „tarnybiniam naudojimui“ parengta vandenynų kartografijos medžiaga būdavo įslaptinama.
„Vienas okeanologas už mūsų jūrlapius pelnė valstybinę premiją. Man irgi siūlė simbolinį atlygį, kurio atsisakiau“, - pasakojo Ž. Naujokas. Savo rinkinį perleidęs bibliotekai jis nemano, jog tai - vien tiktai istorijos reliktas. Pasak jo, tokiais jūrlapiais žvejai gali naudotis ir dabar, nes vandenyno gelmių reljefai, žuvų įpročiai nepasikeitė. „Įgijome retenybę, kurios niekas neturi. Dabar Ž. Naujoko jūrlapius galės įvertinti ir jo laiškų iš jūros knygos skaitytojai“, - kalbėjo Klaipėdos apskrities bibliotekos direktoriaus Juozas Šikšnelis.
