Paroda „Lucas Cranachas Vyresnysis (1472-1553). Madona su Kūdikiu po obelimi“ – antrasis Valstybinio Ermitažo ir Lietuvos dailės muziejaus bendradarbiavimo projektas. 2012-aisiais, minint Muziejų metus, Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams buvo pristatyta unikali 100 graviūrų kolekcija iš Ermitažo imperatoriškojo rinkinio. Šios parodos kuratorė buvo Ermitaže dirbanti lietuvių kilmės menotyrininkė Nijolė Masilionytė. Apžiūrėti parodos buvo atvykęs ir Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis. Jam labai patiko tiek Vilniaus dailės galerijos ekspozicija, tiek kūrinių eksponavimo sąlygos, tad kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys užsiminė apie tolesnio bendradarbiavimo galimybes, Ermitažo atstovai nesispyriojo.
Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga Lietuvos dailės muziejus nori pristatyti Lietuvoje garsiausių muziejų šedevrus. Rudeniop Lietuvą pasieks kūriniai iš Luvro kolekcijų, o dabar - Sankt Peterburgo Ermitažo vienas šedevrų. Kaip tik N. Masilionytė, kurią mūsų šalies muziejininkai vadina Lietuvos ambasadore Ermitaže, prasitarė R. Budriui, kad L. Cranacho paveikslas "Madona su Kūdikiu po obelimi" jau buvo išvežtas iš Ermitažo, eksponuotas Vokietijoje. (Daugybė paveikslų niekada nejudinami iš nuolatinės ekspozicijos.) Tad dėl jo R. Budrys ir pradėjo derybas su M. Piotrovskiu. "Tai didžiulis diplomatinis darbas", - sakė Lietuvos dailės muziejaus direktorius apie paveikslo atsiradimą Vilniuje.
Be to, jo manymu, toks paveikslas tinkamas Lietuvai, turėtų sudominti žiūrovus: "Juk Lietuva - Marijos žemė. Prisiminkime, Aušros vartų, Trakų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos Madonas, nuo seno gaubiamas šventos ir stebuklingos auros."
Paveikslas, kuris apdraustas daugiau kaip 2 mln. eurų suma, iš Sankt Peterburgo keliavo į Helsinkį, keltu į Taliną, o iš ten specialiu Ermitažo automobiliu, kuriame palaikomas paveikslui tinkamas mikroklimatas, - į Vilnių. Jį atlydėjo N. Masilionytė ir ginkluota apsauga.
Kaip vokiečių Renesanso šedevras pateko į Rusiją, į Ermitažą? Jį XVIII a. įsigijo to meto Prūsijos verslininkas ir kolekcininkas Gotzkowsky, kurio kolekcijoje, kaip sako dabartiniai menotyrininkai, buvo vieni šedevrai. Bet būdamas įsiskolinęs Rusijos iždui jis savo kolekcija padengė įsiskolinimą. 1764 m. kolekciją įsigijo imperatorė Jekaterina II. Tuo metu ji buvo dar visai jauna, tik antrus metus valdė imperiją. L. Cranacho Vyresniojo „Madona su Kūdikiu po obelimi“ jai labai patiko, kabojo jos apartamentuose.
Iš pradžių paveikslas buvo nutapytas ant medžio. L. Cranachas dažniausiai naudojo buką. Tačiau medis - nepatikimas tapybos kūrinių pagrindas, jautrus atmosferos pokyčiams. Dar XIX a. restauruotojai išmoko tapybos darbus perkelti nuo medžio ant drobės. Taip garsaus rusų restauruotojo Sidorovo dirbtuvėse buvo padaryta ir su L. Cranacho Vyresniojo „Madona su Kūdikiu po obelimi“.
L. Cranachas dailės išmoko iš savo tėvo. Jaunystėje Dunojaus slėniu nukeliavo į Vieną, kur praleido keletą metų kurdamas. Nuo 1505 m. gyveno Vitenberge, tarnavo karaliui Frydrychui Išmintingajam, tapė Saksonijos didikų portretus, bičiuliavosi su reformacijos pradininku Martinu Lutheriu, sukūrė daug jo portretų.
Nors L.Cranachas perėjo į liuteronų tikėjimą, jis ir toliau kūrė Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų paveikslus remdamasis tradicine ikonografija. Abu L. Cranacho sūnūs irgi tapo dailininkais. L. Cranachas Vyresnysis mirė Veimare, sulaukęs 81-erių ir palikęs daugiau kaip 400 dailės darbų. Po tėvo mirties L. Cranachas Jaunesnysis perėmė dirbtuvę ir tęsė tėvo kūrybą.
L. Cranacho Vyresniojo darbų turi garsūs Europos ir Amerikos muziejai, nemažai darbų saugoma Lenkijos ir Rusijos muziejuose, išlikę dailininko kūrinių ir kai kuriose Vokietijos, Lenkijos bažnyčiose. Savo garsiuoju tėvynainiu ypač didžiuojasi vokiečiai. Lietuvos dailės muziejaus direktoriui R. Budriui teko lankytis Miunchene, kai ten buvo eksponuojamas tas pats paveikslas, kurį dabar galės pamatyti Lietuvos meno gerbėjai. "Prie kūrinio buvo nusidriekusi tokia eilė, kad laukti tekdavo valandą pusantros. Nesiryžau gaišti laiko Miunchene, kuriame yra šitiek ko pamatyti, juolab paveikslą jau buvau matęs Ermitaže. Vokiečiams L. Cranachas - kaip Dievas", - šypsojosi R. Budrys.
Lietuvos dailės muziejaus žiniomis, mūsų šalies muziejai šio dailininko kūrinių neturi.
Į Vilnių atvežtas paveikslas išsiskiria menine kokybe, atlikimo meistriškumu, daugiaprasme simbolika. Jame vaizduojama po obelimi sėdinti susimąsčiusi Švč. Mergelė Marija, abiem rankomis apglėbusi putlių formų nuogą Kūdikėlį Jėzų, kuris stovi ant jos kelių ir žvelgia į žiūrovą, vienoje rankoje laikydamas obuolį, kita tiesdamas duonos kriaukšlę. Tolumoje matyti ant uolos stūksanti pilaitė, dar toliau - vandens telkinys ir uolėtos kalvos.
Paveikslo kompozicija meistriška, subtilios spalvos kuria žėrėjimo įspūdį. Kompozicijos iškilmingumas, sustiprintas frontalios Jėzaus kūno padėties, nuteikia rimčiai ir pabrėžia simbolinę paveikslo prasmę. Jėzus ir Marija prieš žiūrovą iškyla kaip naujasis Adomas ir naujoji Ieva - per Ievą ir Adomą į pasaulį atėjo nuodėmė ir mirtis, o per Mariją ir Jėzų ateina Išganymas ir amžinasis gyvenimas. Marija sėdi po obelimi, primenančia rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę.
„Vaizduodamas Švč. Mergelę Mariją dailininkas perteikė tą moters grožio idealą, kuris išryškėjo XVI a. 3-iojo dešimtmečio kūryboje ir tapo lengvai atpažįstamu jo stiliaus ženklu. Marija rusvaplaukė, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, kiek primerktomis akimis. Ji melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse, - komentavo parodos kuratorė Dalia Tarandaitė. - Marija su Kūdikiu pavaizduota puikaus peizažo fone. Plati panorama su ant stačių uolų stovinčiomis viduramžiškomis pilimis, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais pasikartoja daugelyje L. Cranacho kūrinių. Kurdamas peizažus įkvėpimo dailininkas sėmėsi iš Dunojaus pakrančių kraštovaizdžio. L. Cranachas laikomas Dunojaus tapybos mokyklos, didelį dėmesį skyrusios peizažui, pradininku, taip pat vienu peizažo žanro pradininkų Vakarų Europos tapyboje apskritai.
Ermitažo paveikslas žavi atlikimo meistriškumu, virtuozo ranka nubrėžta kiekviena linija ir potėpiu (verta atidžiau įsižiūrėti į dailininko pamėgtas baltas peršviečiamas draperijas, Marijos garbanų piešinį). Kruopšti ir detali tapysena netrukdo vaizdo monumentalumui, o prabangus raudonos, auksinės geltonos ir smaragdinės žalios derinys kuria džiugią, pakilią nuotaiką.“
Pasak muziejininkų, vieno paveikslo paroda turi didelių privalumų - leidžia žiūrovams ilgėliau sustoti ir įsigilinti į genialų kūrinį, apžvelgti ne tik jo visumą, bet ir pastebėti smulkias, bet reikšmingas detales. Viena tokia detalė - L. Cranacho signatūra, savotiškas parašas, kuriuo jis žymėdavo savo paveikslus. Tai - sparnuotas susirangęs slibinas. Juo pažymėta ir „Madona su Kūdikiu po obelimi“. Tik ieškant signatūros pavojinga kišti nosį per arti paveikslo - iš karto įsijungia signalizacija.
L. Cranacho Vyresniojo paveikslą „Madona su Kūdikiu po obelimi“ Vilniaus paveikslų galerijoje bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 8 dienos.
