Nuoširdumas ir ciniškumas
Sakyčiau, kad aktorių vaidybos temai narplioti D. Kazlauskas pasirinko palankią pjesę. Piotro Rozenfeldo pjesė kalba apie tikrumą ir netikrumą ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir teatro scenoje. Mat veiksmas vyksta Brodvėjuje repetuojant jauno dramaturgo – Deivido Šaino – pjesę.
Ne kartą per repeticijas nuskamba aktorių ar tų, kurie stebi repeticijas, priekaištai, kad Deivido pjesė netikroviška, joje per daug paprastesniam žmogui nesuprantamų metaforų.
Čičis – iš šalies repeticiją stebintis herojus – priekaištauja, kad Deivido pjesė netikroviška, nes realiame gyvenime taip nevyksta, todėl ir aktorių vaidyba tampa nesuprantama, jie negali įsijausti į vaidinamus personažus.
Todėl teatras tampa ne nuoširdus, o ciniškas, nes niekas netiki savo atliekamu vaidmeniu. Tokiu principu pastatytas ir visas D. Kazlausko spektaklis, išskyrus paskutinę sceną.
Nėra tikrumo jausmo
Spektaklis prasideda be tikrumo jausmo: aktoriai vaikšto iš vienų užkulisių į kitus stumdydami įvairias dekoracijas, nenatūraliai lankstydamiesi ir nenuoširdžiai šypsodamiesi žiūrovams.
Iš pradžių net kyla jausmas, kad atėjai ne į profesionalų teatrą, o į kaukių karnavalą, kur kiekvienas žmogus yra užsidėjęs savo kaukę, tačiau visiškai ja netiki, netgi yra nepatenkintas, kad turi ją dėvėti – jis nėra toks, kokią kaukę dėvi. Pavyzdžiui, laikraštininkas kiekvienąsyk laikraščius ironiškai numeta ant žemės ir toliau dirbtinai šypsodamasis nuvažiuoja dviračiu.
Tačiau kaukės galia yra didesnė. Ji įtraukia aktorių ir jis tampa tuo personažu, kurio kaukė jam uždėta.
Toji galia tokia stipri, kad jam netrukdo gerti iš tuščios ar net įsivaizduojamos stiklinės ir pasigerti, rūkyti nepridegtą cigaretę ir ja mėgautis.
Aktoriai keičia dekoracijas
Kai keičiasi scena, aktoriai dažniausiai patys pakeičia dekoracijas, kurių daugelis yra su ratukais arba bent jau lengvos, kad jas galėtų nešti keli aktoriai. Be to, jų keitimas yra stilizuotas.
Pavyzdžiui, vienam personažui kiekvienąkart įeinant į sceną įnešami keli vazonai gėlių, juos atneša du aktoriai, bet tik vienas juos sustato „tinkamai”.
Kartais vietoj pistoleto pasitelkiami du ištiesti pirštai, vietoj tikro šuns naudojamas pliušinis žaislas.
Taigi visą spektaklį tvyro netikrumo jausmas, kad kiekvienas aktorių judesys, kiekvienas ištartas žodis yra suvaidintas, nenatūralus, visi apsimetinėja.
Tačiau to spektaklio herojai nepastebi – jiems tai tikrovė, o daugiau gali pastebėti žiūrovas. Ir tik paskutinėje spektaklio scenoje, kai pagaliau pagrindinis herojus prisipažįsta, kad jis nėra tas, kas manė esąs visą spektaklį, stiklinės prisipildo raudonojo vyno, yra pridegamos cigaretės ir į sceną įvedamas tikras šuniukas.
Tokiu būdu ir pats D. Kazlausko spektaklis tampa dvisluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio režisierius daugiau kritikuoja pernelyg modernų ir sudėtingą teatrą. Bet pasitelkdamas nepridegtas cigaretes, tuščias stiklines (rūkyti ar gerti scenoje jau net nebe modernu, o natūralu), stumdomas dekoracijas jis kuria modernų teatrą, kalbantį apie sudėtingus dalykus.
Kita vertus, kaip ir kiti pradžioje minėti spektakliai, „Kulkos virš Brodvėjaus” nesiekia besti pirštu ir parodyti atsakymą – jis veikiau atgaivina primirštą temą.
Birželio 5, 6 d. Panevėžio J. Miltinio teatro spektaklis „Kulkos virš Brodvėjaus” bus rodomas Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre.
