D. Kuznecovaitė šiltai prisimena šviesaus atminimo violončelininką Mstislavą Rostropovičių - tai maestro, išgirdęs smuikuojančią paauglę, numatė jai puikią muzikinę ateitį. D. Kuznecovaitė smuiku groja nuo ketverių metų, o būdama aštuonerių jau griežė solo su Lietuvos kameriniu orkestru.
M. Rostropovičiaus fondo stipendininkė mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo prof. Zacharo Brono klasėje Aukštojoje muzikos mokykloje Kelne (Vokietija). Nuo 2007 m. studijavo prof. Petru Munteanu klasėje Aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje Rostoke (Vokietija), įgijo smuikininko solisto ir pedagogo diplomus. Nuo praėjusių metų rugsėjo D. Kuznecovaitė pradėjo magistro studijas Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir baleto akademijoje.
- Labai daug išmokau iš Z. Brono - jis mane taip perlaužė, tiek informacijos gaudavau per jo pamokas! Bet toliau mokytis pas profesorių neleido finansinės galimybės.
Mokydamasi pas P. Munteanu, laimėjau tris itin svarbius konkursus. Labai daug mano kelio pradžiai davė Druskininkuose daug metų Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiami smuiko meistriškumo kursai, kuriuos ne kartą vedė P. Munteanu. Septynerius metus ten derinau pamokas ir poilsį fantastiškoje Druskininkų gamtoje.
- Kiek žinau, ilsėdamasi gamtoje nesižavite aktyviu sportu - smuikininkui turbūt baisi net ir menkiausia rankos trauma?
- Puikiai prisimenu, kad jau buvau susiruošusi vykti į kursus Druskininkuose, bet į rankos pirštą įgėlė bitė, ir viskas, nebegalėjau groti. Labai stengiuosi išvengti traumų, pavyzdžiui, net nemoku slidinėti vengdama lūžių. Vieną kartą esu nuvirtusi nuo dviračio, bet tada, laimei, nukentėjo tik kojos kelis. Jeigu jaučiu, kad neišvengsiu kritimo, intuityviai iškeliu rankas į viršų, kad kentėtų kiti organai, bet tik ne rankos.... Smuikininko rankos, plaštakos turi būti labai jautrios.
- Ar galite įvardyti savo korifėjų, smuikininką, į kurį norėtumėte lygiuotis?
- Mano mėgstamiausias smuikininkas yra Davidas Oistrachas. Man jis yra smuiko dievas. Jis grodavo su labai didele įtaiga, jo atliekama visų epochų muzika skamba labai įtikinamai.
- Turite smuiko pedagogės išsilavinimą, ar jau esate pati išbandžiusi mokytojos darbą?
- Man labai patinka dėstyti, mokyti, šitą bruožą gal paveldėjau iš mamos (smuiko mokytoja ekspertė Gintvilė Vitėnaitė. - Aut.). Kai reikėjo laikyti egzaminą, turėjau keturis mokinius Vokietijoje. Mokiau vieną dešimtmetę turkę, kuri iš pradžių pajėgė vos keletą sekundžių išlaikyti smuiką, o vėliau jau grojo net mano egzamine.
Žinote, Lietuvoje mokytojas mokiniui gali pasakyti griežtą pastabą, o Vokietijoje kiekvienas vaikas turi laisvą valią rinktis, jam turi patikti groti, mokymasis turi būti lyg žaidimas, malonumas. Manau, kad pedagoginis darbas irgi yra savotiška kūryba.
- Kaip nuspėti, ar vaikas ateityje galės tapti smuikininku, net solistu?
- Ar vaikas bus smuikininku, manau, pirmiausia turi nuspręsti tėvai, nes čia svarbi drausmė, reikia groti kiekvieną dieną, bet, aišku, nepersistengti. Pavyzdžiui, japonai ir kiti azijiečiai vaikai groja kaip vunderkindai, dirba per parą po 8-10 valandų, bet nieko daugiau nemato, ir man atrodo, kad paauglystėje jiems kažkas atsitinka - jie sustoja, nebenori groti ir tobulėti. Kai buvau maža, aš niekada per daug negrodavau, nebent rengdavausi konkursams.
- Studijuojate prestižinėje Paryžiaus muzikos akademijoje. Ar buvo sunku į ją patekti?
- Studijuoju garsiausioje Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir baleto akademijoje. Į dvejų metų magistro studijų programą įstojome tik trise, o stojo 105 smuikininkai iš viso pasaulio. Po konkurso buvo tokia įtampa, kad išgirdusi savo pavardę tarp įstojusiųjų, iš laimės net nebegirdėjau, kas tie kiti du laimingieji...
Studijuoju pas rusų profesorių Borisą Garlickį. Jis yra vedęs meistriškumo kursus Vilniuje, buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet pati jo nepažinojau. Jis yra puikus kaip žmogus, įdomi asmenybė, geros širdies, o tai man labai svarbu, nes manau, kad tarp mokytojo ir mokinio turi būti itin geri santykiai.
- Kokią savo ateitį matote po studijų Paryžiuje?
- Kol kas turiu daug koncertų įvairiose pasaulio šalyse kaip solistė. Praėjusių metų pabaigoje - Meksikoje ir Kinijoje, vėliau su Ermitažo orkestru Norvegijoje. 2015 m. laukia didžiulė 20 koncertų turnė Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vis grįžtu koncertuoti į Meksiką - užpernai grojau aštuonis koncertus įvairiuose Meksikos miestuose, surengiau du koncertus ir pernai liepą. Tokios tolimos koncertinės kelionės muzikantams - milžiniškas krūvis ir įtampa. Gal todėl pasaulyje tiek mažai garsių smuikininkių moterų, nes koncertuojanti solistė negali skirti laiko šeimai, namams.
Man 24 metai, jau dažnai pagalvoju apie ateitį, man svarbu turėti šeimą. Nenorėčiau būdama 60-ies sėdėti apsiglėbusi savo kompaktines plokšteles arba smuiką. Nors tai mano kelias, jau pajutau, kas tai yra solisto duona. Man sunkiausia yra vienatvė kelionėse, viešbučiuose, oro uostuose, traukinių stotyse, nors pamažu apsiprantu... Bet tėvynės, Vilniaus ilgesys manęs niekada neapleidžia.
Kokioje šalyje po studijų apsistosiu, dar nežinau. Prancūzija mane visada traukė, bet niekada nepamiršiu, kad esu iš Lietuvos, nes tai mano šalis, čia mano širdis, čia visada grįšiu, čia yra mano namai. Grįšiu ir kaip koncertuojanti smuikininkė, labai tikiuosi perteikti savo meistriškumą Lietuvos smuikininkams, nes čia pati gavau labai gerus pagrindus, todėl jaučiuosi skolinga.
Ne paslaptis, kad į užsienį Lietuvos muzikai išvyksta dėl finansinių priežasčių, ir tai suprantama, nes muzikantas labai daug investuoja į savo mokslą.
Festivalio rečitalyje - duetas
Vilniaus festivalio koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pirmadienį, birželio 10-ąją, suves jaunąją smuikininkę Dalią Kuznecovaitę ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą profesorių Petrą Geniušą. Šiedu menininkai, susibūrę į duetą, publikai pateiks kūrinius smuikui ir fortepijonui, kuriuose atsiskleidžia ir baroko virtuozinė meistrystė, ir romantizmo jausmų pasažai, o lietuvišką rečitalio pusę įkūnys vienas poetiškiausių Vlado Jakubėno instrumentinės muzikos opusų.
Skambės Giuseppe Tartini Sonata smuikui ir fortepijonui („Velnio treliai“), Franzo Schuberto Fantazija smuikui ir fortepijonui, V. Jakubėno „Melodija-legenda“ smuikui ir fortepijonui ir Cesaro Francko Sonata smuikui ir fortepijonui.
