Lenkų kritikas Adamas Domalewskis jau po 2012 metų rudenį vykusio festivalio „Sirenos“ retoriškai klausė: „Man labai įdomu, kaip „Išvarymas“ būtų priimtas Lenkijoje. Juk spektaklis pasakoja apie lietuviškas aktualijas, jis pastatytas su mintimi apie konkrečią problemą, vietą ir konkretų žiūrovą. Tačiau darbo ieškančių emigrantų tema yra universali, ji yra aktuali taip pat ir pastarųjų metų Lenkijoje. Todėl manau, kad „Išvarymas“ galėtų sukelti entuziazmą taip pat ir pas mus.“
Pirmasis plačiau apie šį spektaklį rašęs lenkų kritikas pabrėžė: „Istorija pritrenkia savo poetika, kurią netgi galima pavadinti magiškuoju realizmu. Matome herojų, kuris kaip Šviečiamosios epochos romanų ar filosofinių Voltaire‘o, Denis' o Diderot ar Jonathano Swifto pasakojimų herojai išgyvena gausybę pakilimų ir nuopuolių: nuo apsauginio darbo naktiniame klube iki nepadoriai turtingos moters meilės. O. Koršunovas jungia stilius ir temas, spektaklis kupinas tiesiog farsinių, humoro kupinų, bet taip pat ir labai lyriškų, pakilių scenų; spektaklyje pakako vietos ir tam, kad būtų parodytas ciniškas pinigų ištroškusiųjų materializmas, ir religinis emigrantais tapusiųjų sutrikimas. Pjesėje atšiauriai ir puikiai parodyta ir draugystės, kuri gali gelbėti net patekus į sunkiausią padėtį, jėga ir vertė. Taip pat pjesė rodo skausmingą, vis didėjantį atstumą tarp kasdieninio, įprasto herojų gyvenimo ir sacrum sferos, kurios herojai vis labiau ir labiau ilgisi. Ekonominė emigracija M. Ivaškevičiaus pjesėje ir O. Koršunovo režisuotame spektaklyje tampa dvasine žmogaus emigracija: scenoje matome, kad ir iš vieno, ir iš kito išvarymo grįžti atgal nėra lengva. Reikia pridurti, kad nuostabiam aktorių kolektyvui akompanuoja dar vienas taip pat nuostabus herojus – grupė „Happyendless“. Fantastiška muzika, kurią grupė atlieka gyvai, išbaigia spektaklį.“ (Sirenų gailestingumas // Teatralia, 2013, Nr. 62.)
Pirmasis į spektaklio „Išvarymas“ sėkmę Nacionalinių teatrų festivalyje Varšuvoje sureagavo teatro režisierius, istorikas ir kritikas Jacekas Zembrzuskis, kuris savo tinklaraštyje parašė: „Net neabejodamas pasakysiu, kad teatre lietuviai – tai išskirtinė žmogaus ir menininko rūšis. Neturiu supratimo, kodėl: ar todėl, kad tai tokia maža šalis, ar todėl, kad mes žvelgiame į juos iš aukšto; tačiau kai palyginame lietuvius ir tai, ką ir kaip jie daro (jau trečią dešimtmetį) teatre, su tuo, ką teatre ir kaip darome mes, ir mūsų žvaigždės, tai tiesiog galva svaigsta iš pavydo. Lietuviai yra originalūs!
Tai, kad O. Koršunovas yra režisūros genijus, žinau nuo 1991 metų. Kartkartėmis žiūriu jo spektaklius, neseniai mačiau Paryžiuje. Šį kartą pamačiau, kaip jis drauge su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais padarė tai, kas, mano nuomone, yra tiesiog Nacionalinio teatro tikrąją to žodžio prasme pavyzdys: jis atkreipė dėmesį į savo tėvynainius, jis mums papasakojo apie juos, žvelgdamas su ironija, net pajuokiamai, bet neprarasdamas jiems empatijos...
M. Ivaškevičiaus „Išvarymas” – nuostabus tekstas teatrui, nes rodo žmones, patekusius į ekstremalias situacijas, ir tai, kaip jie keičiasi. Taigi yra ką vaidinti…
Na ir lietuviai aktoriai. Jie demonstruoja tiesiog stulbinamus aktorinius sugebėjimus, o Monika Vaičiulytė, vaidinanti į Londoną emigruojančią svajotoją Eglę, kuriai miestas gerokai aplamdo kaulus, yra tiesiog p r i t r e n k i a n t i: viename spektaklyje ji atlieka visą moteriškų vaidmenų repertuarą.
O. Koršunovo genialumas remiasi tuo, kad jis tiesiog saujom semia iš jau žinomų konvencijų aruodo: eina nuo brutalizmo per miuziklą iki psichologinio teatro. Ir kuria iš viso to naują kokybę: nepaprastai energetinį, spalvingą ir juokingą, atrodytų, vulgarų, bet iš tikrųjų lyrišką bendruomenės, išmestos (išvarytos) į emigraciją ir atsidūrusius nepavydėtinoje situacijoje, vaizdą, kuriame atpažįstame save kaip veidrodyje.
Sekdamas pjesės tekstu, režisierius rodo, kad kultūrine prasme vis dar priklausome greičiau Čingischanui nei Kristui ir kad europinio pasaulio centre vis dar esame vargšai giminaičiai: o jeigu ką nors pasiekiame finansine prasme ir jeigu jau patenkame į kokią aukštesnę aplinką, tai atliekame joje šuns vaidmenį. Beje, tai yra tiesiog tobulas sumanymas: kaip atvykęs hipis tampa britiškąja mada sekančiu „ančių surinkėju“ – suprantama, elito medžioklėse, taigi viskas, kaip sakoma, aišku...
Be viso to, mums pasakojama dar ir neišsipildžiusios meilės, vyriškos draugystės ir keršto istorija. Tikras kriminalas. Tik tiek, kad, skirtingai nei Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna ar Krystianas Lupa, lietuvių režisierius yra tikras poetas, apdovanotas tiesiog puikiu humoro jausmu.
Atrodo, viskas aišku: daug kalbinės „mėsos“, pankiški charakteriai, spektaklis rodo atstumtuosius ir pasipiktinusius. Tačiau, žmonės, kaip tai padaryta!... Skirtingai nei mūsiškių spektakliuose, lietuvių spektaklyje nerasime nė lašo ideologijos, jame nėra jokio visuomeninio pseudoužsiangažavimo ir jokių žarnų vertimo į paviršių. Yra teatras: jaudinantis artumas žmogui, netgi tokiam, kuris atsidūrė dugne. Ir be viso to, nepaprasti, neįtikėtini aktoriniai sugebėjimai, leidžiantys aktoriams tiesiog neatpažįstamai pasikeisti ir prieš mus tikrai kai ką išgyventi, sužinoti, atrasti ir suprasti. Ir visa tai padaryti rokenrolo ritmu, vaizdų sūkuryje ir taip kažkaip (lietuviškai?) paprastai, kad tiesiog stveria už širdies. Tai nuostabus, b e k o m p r o m i s i s teatras!"
