Nereikia nė velnio žabangų
Tačiau ir praėjus beveik 20 metų susidaro vaizdas, kad velnio nė nereikia - mes patys darome viską, kad tik Lukiškių aikštė dar metų darkytų miesto centrą ir netgi būtų sukompromituota pati Laisvės kovų įamžinimo idėja. Konkursas vyko pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Menininkai, sukūrę projektus, bet nesugebėję įsigilinti į šio įstatymo vingrybes, iš konkurso buvo pašalinti, jų projektai net nenagrinėti, nors menine verte galbūt nė kiek nenusileido atrinktiems į galutinį etapą.
„Viešųjų pirkimų įstatymas meno, kultūros, mokslo žmonėms kaip grandinė ant kojų, - piktinosi ne vieną paminklą sukūrusi skulptorė Dalia Matulaitė. - Viešųjų pirkimų simbolis kabo po Žaliuoju tiltu.“ (Ji turėjo galvoje skulptūrą „Grandinė“ po sostinės Žaliuoju tiltu).
Tas pats Viešųjų pirkimų įstatymas trukdė surengti... viešą konkursui pateiktų darbų pristatymą, surengti ekspoziciją, kurią galėtų apžiūrėti visa visuomenė.
Tiesa, pristatymas vis dėlto surengtas: į ankštą Kultūros ministerijos kambarį sugrūsti ir ant kėdžių bei stalų sustatyti projektai lankytojams buvo rodomi nuo gegužės 13 d. iki gegužės 27 d. darbo dienomis po 2 valandas per dieną.
Kultūros ministerija iki šiol nerado galimybių tokio visuomenei svarbaus konkurso darbų pristatyti internetinėje erdvėje. „Ministerija neturi lėšų nei eksponavimui, nei interneto svetainei“, - teisinosi Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė Janina Krušinskaitė.
Įdomu, kiek pinigų reikia sukelti nuotraukas į ministerijos internetinę svetainę?
„Jei siekiame bendro tikslo, jei norime paminklo, kuris atspindėtų visų laikų lietuvių sudėtas aukas dėl laisvės, jei norime nacionalinio simbolio, reikėjo geriau pasistengti. Dabar konkurso organizavimo lygis tragiškas“, - konstatavo jaunas skulptorius Vidas Simanavičius, pirmą kartą kūręs paminklo projektą, bet išmestas iš konkurso dėl kažkokio konkurso techninės specifikacijos neatitikimo.
Konkurso darbų nuotraukas artimiausiu metu pažadėjo paskelbti visuomeninis architektūros ir kultūros portalas pilotas.lt.
Paminklą derino prie aikštės sutvarkymo projekto
Pastarasis Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursas - jau ketvirtas. Po įvairių peripetijų 2010 metais jį organizuoti ėmėsi Lietuvos Vyriausybė. Aplinkos ministerijai ji pavedė surengti aikštės sutvarkymo, Kultūros ministerijai - Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo konkursus.
Architektūrinis-urbanistinis konkursas, kurį rengė Aplinkos ministerija, sėkmingai įvyko. Jį laimėjo „Paleko Archstudijos“ projektas „Ramybė“. Šio projekto autoriai pasiūlė išryškinti susiklosčiusius Lukiškių aikštės erdvės bruožus - trapecijos formą su supančiu liepų perimetru, o vidinį aikštės perimetrą išskirti naujomis liepų eilėmis. Tai leistų sustiprinti aikštės erdvės ryšį su buvusių KGB rūmų ir Aukų gatvės memorialu, pagerinti vizualų santykį su Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.
Aikštę siūloma padengti akmens riedulių grindiniu. Toks grindinys būdingas daugelio šalies miestų ir miestelių aikštėms. Valstybės reprezentacinei, memorialinei ir visuomeninei funkcijoms skiriama centrinė aikštės erdvė, kurią suptų liepų perimetras. Čia numatyta vieta Laisvės simbolio, žuvusiųjų kovotojų pagerbimo įamžinimo monumentams. Rekreacinę funkciją atliktų žaliasis liepų žiedas ir ramiam poilsiui tinkanti šiaurinė aikštės dalis.
Pagal konkurso sąlygas Lukiškių aikštės teritorijoje turėjo būti suprojektuota ir požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. „Paleko Archstudijos“ projekte ji numatyta tarp Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios tvoros ir Lukiškių aikštės.
Atsižvelgusi į šio konkurso rezultatus ir Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo komisijos parengtą koncepciją, Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje meninės idėjos projekto konkursą surengė Kultūros ministerija.
Reikia nacionalinio susitarimo
Konkursui buvo pateikti 28 projektai. Kultūros ministerija aptarimui pateikė 18 projektų. Nustatyta, kad 10 atmestų projektų neatitiko konkurso techninės specifikacijos ir kitų konkurso sąlygų.
Anksčiau Kultūros ministerija buvo paskelbusi, kad iš konkurso pašalino 14 projektų dėl techninių specifikacijų ir kitų konkurso sąlygų neatitikimo, tačiau konkurso dalyviams tokį sprendimą užprotestavus keturi projektai buvo sugrąžinti į konkurse dalyvaujančių gretas.
Kokias vizijas siūlo kūrėjai? Tarp konkursui pateiktų darbų, kaip visada, yra ir gana modernių, ir tradicinių. Ne viename varijuojamas Vytis, Gediminaičių stulpai, įtraukiamos mitologinės figūros, religiniai simboliai. Ne vienas kūrėjas sukūrė aukštų, į dangų šaunančių skulptūrų projektus. Net pernelyg aukštų.
Skulptorius Algirdas Bosas stebėjosi: „Aukštingumas nesveiko proto ribose. Yra net 46 metrų aukščio. Nikolajus Tomskis, statęs Lenino paminklą, matyt, turėjo gerą mokyklą: neužgožė bažnyčios (nors ją vėliau ketinta nugriauti), neužėmė postamentu dviejų trečdalių aikštės. Buvo išlaikytas žmogiškas proprcijos suvokimas.“
A.Bosas - vienas komisijos, vertinančios Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje projektus, narių. Be jo, komisijoje dirba architektas Rolandas Palekas, Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas Artūras Blotnys, architektas Tomas Grunskis, skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, menotyrininkas Kęstutis Kuizinas ir menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė.
Komisijos nariai dar nepaskelbė laimėtojo, bet savo nuomonę jau turi. Ją paviešinti ketinama iki liepos mėnesio ar jos pirmosiomis dienomis, taigi laukti liko nebeilgai.
Komisijos narių nuomone, yra 4-6 darbai, verti tapti nacionaliniu simboliu, įamžinančiu Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. „Palyginti su ankstesniais konkursais, pasiūlymai išties geresni“, - sakė komisijos nariai.
Nors skulptorius Gediminas Karalius per aptarimą Kultūros ministerijoje ragino dar neskubėti, toliau dirbti, dauguma aptarimo dalyvių tam nepritarė.
„Tinkamų darbų yra. Jie atspindi mūsų visuomenės šiandieninę būklę ir ji turi teisę būti išreikšta“, - sakė vienas komisijos nariųarchitektas T. Grunskis ir pabrėžė, kad taip kalba gal labiau iš visuomeninio nusiteikimo negu gilindamasis į pateiktų projektų meniškumą.
Skulptorė D. Matulaitė prisiminė liūdnai pasibaigusius ankstesnius konkursus. „Paminklo nėra ne todėl, kad skulptoriai ir architektai nesugebėtų sukurti, bet todėl, kad labai ribota atrinkėjų kompetencija. Jei laimės ne tas, vėl bus paleista visuomenė ir kūrėjas sutryptas“, - sakė skulptorė, savo kritikos strėles pirmiausia kreipdama į itin aktyvią Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga su Jonu Buroku priešakyje, turinčią savąją viziją ir visus, kurie mano kitaip, nušluojančią.
Šį kartą, pasak Kultūros ministerijos atstovų, į visuomenės nuomonę nebus atsižvelgta, nors į projektų aptarimą buvo kviečiami dalyvauti visi norintys.
„Visuomenės nuomonė įtakos sprendimui renkant nugalėtoją neturės. Yra sudaryta profesionali skulptorių, menotyrininkų, architektų ekspertų grupė. Visuomenė yra nehomogeniška ir vargu ar gali tinkamai įvertinti meninę projektų idėją ir jų organišką santykį su aikšte“, - sakė Kultūros ministerijos Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė J. Krušinskaitė.
Per aptarimą prieita prie nuomonės: turėtų būti sudarytas nacionalinis susitarimas - jeigu komisija išrenka paminklą, visa opozicija sudeda ginklus ir nebesikiša. Pasitikėkime ekspertais, nes nepasitikėjimas mus ir pjauna.
Istorija - beveik dviejų dešimtmečių
Kokia Lukiškių aikštės tvarkymo istorija? 1995 metais buvo konkursas, skirtas aikštės paskirčiai suformuoti. Klausimai buvo formuluojami taip: ar užstatymas, ar rekreacija-skveras, ar memorialas-paminklas? Septyni darbai pateko į antrąjį turą ir toliau buvo galima detalizuoti siekiant išsiaiškinti fundamentalius dalykus.
Tačiau, anot žiniasklaidoje cituojamo architekto Augio Gučo, tuomet vertinimo taryba net nesugebėjo parengti koncepcijos ir premijavo visiškai priešingus tarpusavyje darbus. Antrasis turas faktiškai neįvyko.
1999 m. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Jis numatė Lukiškių aikštėje sukurti šiuolaikinį memorialinį akcentą - skulptūrinę kompoziciją (simbolis „Laisvė“), buvusiuose KGB rūmuose įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų bei informacinį centrą, sutvarkyti Aukų gatvę bei Pamėnkalnio gatvės šlaitą.
2000-aisiais konservatoriai Seimui pateikė Lukiškių aikštės įstatymą, bet jį vetavo tuometis prezidentas Valdas Adamkus motyvuodamas tuo, kad aikštė priklauso savivaldybės kompetencijai ir valstybė čia neturi kištis. Taip aikštės šeimininke tapo savivaldybė. Pasikeitė Lukiškių aikštės statusas, todėl pradėta kalbėti ne apie valstybinio rango aikštę, o tiesiog apie skverą. Atitinkamai buvo ir formuluojama užduotis konkursui.
Antrasis konkursas vyko 2007-2009 m. Jo metu išryškėjo visuomenės nuomonių susiskaldymas: vyresnio amžiaus miestiečių grupės siūlė memorialinį paminklą, kuris įkrautas tradiciškai suvokiamos simbolikos, bei reprezentacinę, oficialią miesto aikštę, skirtą valstybiniams renginiams (konkurso sąlygų reikalavimas), o jaunesnės ir liberalesnės grupės pageidavo rekreacinio pobūdžio miesto erdvės ir vietoje memorialinio paminklo siūlė pastatyti objektą, nekeliantį tiesioginių asociacijų su lietuvių tautos kančiomis ir kovomis už laisvę (taip pat konkurso sąlygų reikalavimas).
Šio konkurso baigtį apibūdina 2009 m. kovo 12 d. Architektų sąjungos susirinkimo išvada: „Kadangi, tarybos nuomone, ir II konkurso etapas neatskleidė aiškaus favorito, tikslinga užbaigti šį konkurso etapą, išrenkant keletą perspektyviausių darbų. Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius, ekonominę situaciją ir miesto vystymosi tendencijas, peržiūrėti konkurso uždavinius, sąlygas ir tęsti konkursą po kurio laiko.“
2010 metais Lukiškių aikštės konkursą ėmėsi organizuoti Lietuvos Vyriausybė. Vietoj laisvai galimos interpretuoti skulptūrinės kompozicijos "Laisvė" pateikta konkretesnė užduotis - Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimas Vilniaus Lukiškių aikštėje.
Iš esmės Vyriaqusybė rengė net tris konkursus: Aplinkos ministerija - Lukiškių aikštės sutvarkymo, Kultūros ministerija - Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo; vėliau dar bus skelbiamas darbų rangovo konkursas.
