Be to, šiais metais sukanka 35 metai, kai Paryžiaus leidinyje „Kultūra“ buvo išspausdintas vienas pačių žinomiausių T. Venclovos kūrinių - kartu su Czeslawu Miloszu 1978 metais parašytas dialogas Vilniaus tema „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, iš kurio nemažai pasaulio žmonių pirmą kartą sužinojo apie Lietuvos ir Vilniaus problemas. Vilniaus vaizdai iškyla T. Venclovos poezijoje, Vilniaus gyventojai, architektūra ir įžymybės talentingai aprašyti jo knygose „Vilnius. Vadovas po miestą“ (2001), „Vilniaus vardai“ (2006), „Vilnius. Asmeninė istorija“(2011).
Ceremonijoje dalyvavo Rusijos istorikė, žmogaus teisių aktyvistė Liudmila Aleksejeva, lenkų disidentas, istorikas, vienas judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, politinis publicistas Adamas Michnikas, vokietė lituanistė, lietuvių literatūros vertėja Claudia Sinnig, Vilniaus meras Artūras Zuokas, T. Venclovos žmona Tatjana Milovidova-Venclova, Amerikos rašytoja Ellen Hensey ir jos vyras Marcas Carlsonas.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996 m. už nuopelnus Lietuvai ir Vilniaus miestui. Vilniaus garbės piliečio vardas yra aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali suteikti. Miesto garbės piliečiu gali tapti ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybių piliečiai.
Vilniaus garbės piliečiais jau paskelbti JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, Islandijos politikas, diplomatas Jonas Boldvinas Hanibalsonas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, pasaulinio garso muzikantas Mstislavas Rostropovičius, JAV politikas Dennis Hasteras, Nobelio literatūros premijos laureatas, poetas Cz. Miloszas, poetas Justinas Marcinkevičius, JAV politikas Zbigniewas Brzezinskis, Vilniaus universiteto rektorius akademikas Jonas Kubilius, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.
T. Venclova teigia, kad Lietuvos sostinės architektūra visada buvo jo kūrybos fonas. Pateikiame žurnalisto Ramūno Gerbutavičiaus pokalbį su T. Venclova šia tema.
Vilniaus architektūra - svarbi poeto įkvėpėja
„Nuo pat ankstyvos jaunystės svajojau parašyti knygą apie Vilnių“, - prisipažino poetas per savo knygos „Vilnius. Vadovas po miestą“ pristatymą dar 2001 metais.
- Kaip jaučiatės vėl atvykęs į Vilnių?
- Kaip ir visada. Jaučiuosi vėl atsidūręs daugmaž namie. Susitikinėju su draugais. Žmona irgi labai pripratusi prie Vilniaus.
Su dviem bičiuliais iš JAV vaikštinėdamas darsyk patikrinau, kokį įspūdį Vilnius daro kitiems. Vienas jų, iš Užupio kavinės terasos pamatęs senamiesčio vaizdą, pasakė, kad tai turbūt gražiausias reginys pasaulyje. Tikrai smagu, kai Florenciją, Veneciją ir kitus pasaulio miestus matęs žmogus tokiais žodžiais pagiria tavo mėgstamą miestą.
- Ar rimtam ir garsiam poetui daugiau ar mažiau enciklopedinio vadovo po miestą rašymas nėra tam tikras išklydimas iš kelio į negarbingą takelį, klystkelį?
- Gal ir išklydimas iš kelio, bet ne į klystkelį. Paprastai rašau rimtesnius dalykus. O šis darbas, žinoma, buvo labiau kompiliacinis. Nieko ypatingai nauja jame nepasakiau. Tiesiog surankiojau faktus ir pasistengiau juos aiškiai, suprantamai ir galbūt ne itin nuobodžiai išdėstyti.
Tai, aišku, yra nukrypimas, bet aš mėgstu nukrypimus, man patinka gyvenime išbandyti įvairius dalykus, nebūtinai susijusius su rimtąja literatūra.
- Kuo jums buvo įdomus teksto Vilniaus vadovui rašymas?
- Nors Vilnių neblogai pažįstu - apie jį esu daug skaitęs ir skersai išilgai išvaikščiojęs, bet rašydamas dar daugiau sužinojau. Labai dažnai kartoju, kad Vilnių, kaip ir Romą, galima pažinti tik dviem būdais - arba per tris dienas, arba per trisdešimt metų. Visi kiti būdai neleidžia deramai pažinti šio miesto.
Aš Vilniuje atsidūriau dešimties metų, o palikau keturiasdešimties. Ir visą tą laiką jį studijavau. Žinoma, studijavau sovietizuotą, apgriuvusį, apšepusį miestą.
Bet, galima sakyti, Vilniui labai pasisekė, nes nei karas, nei vokiečių, nei sovietų okupacija itin neigiamai jo nepaveikė. Išskyrus geto rajoną, beveik niekas, kas Vilniuje yra tikrai įdomu ir vertinga, nežuvo. Kai kas buvo apgadinta, kai kurie paminklai netgi sunaikinti, bet ne patys geriausi.
Aišku, gaila, kad išnyko senoji, didžioji sinagoga, kurią buvo galima atstatyti, kad išnyko senieji Trys kryžiai, kurie vis dėlto buvo atstatyti.
Tiesa, man nelabai patinka atstatytos skulptūros ant Katedros, kurios ją veikiau gadina - ir senais laikais gadino, ir dabar gadina. Juolab kad Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projekte jų tikrai nebuvo.
Kita vertus, galima suprasti savotišką garbės reikalą - norą atstatyti sovietų nugriautą kryžių ir statulas. Mano manymu, būtų geriau, jeigu būtų atkurtas tik kryžius. Bet ši nuomonė Vilniaus vadove tikrai neatspindėta.
- Ką galėtumėte pasakyti apie Gedimino paminklą Katedros aikštėje?
- Mano manymu, tai nėra geriausia pasaulio statula. Juolab kad, kiek žinau, jo postamentas irsta, dėl kažkokios drėgmės nusidažo keistom spalvom.
Beje, kai minėtam bičiuliui šį paminklą pristačiau kaip „mūsų varinį raitelį“, jis atsakė: „Arklys atskirai, Gediminas atskirai. Juokingas tas varinis raitelis“.
Kita vertus, jeigu jau tas paminklas pastatytas, tai tegu ir stovi.
- Kaip vertinate mūsų valdžios vyrų siekį atstatyti Valdovų rūmus?
- Neigiamai. Manau, kad to daryti nereikia ir neverta, nes trūksta dokumentinės medžiagos. Atstatyti Valdovų rūmai taptų vadinamąja „nauja gamyba“. Ir tai išsyk pajustų kiekvienas specialistas ir net ne specialistas.
Be to, jie labai pakeistų Katedros aikštės ir Gedimino pilies rajoną. Ir nebūtinai pakeistų teigiamai.
Žinoma, daug kas pasakys, kad sugriauti Varšuvos Karalių rūmai buvo atstatyti. Bet ten buvo išlikę labai daug dokumentinės medžiagos. Be to, Varšuvos Karalių rūmų atstatymo klausimu irgi būtų galima ginčytis - vertėjo ar ne tai daryti.
- Vadovo įžangoje rašote, kad Vilnius primena palimpsestą - senovinį rankraštį, kur po tekstu ryškėja ankstesniojo teksto ar net kelių tekstų pėdsakai. Ką konkrečiai turėjote omenyje?
- Kiekvienas paminklas yra palimpsestas, nes turi kelis sluoksnius. Tarkim, didžiosios Vilniaus bažnyčios pradžioje buvo gotikinės, vėliau įgijo barokinį ar renesansinį sluoksnį, o, pavyzdžiui, Katedros galutinis sprendimas - klasicistinis.
Kalbant plačiau, pats Vilnius turi kelis istorinius sluoksnius, kurie prasišviečia vienas pro kitą.
Žinoma, Vilniaus palyginimas su palimpsestu yra gana banalus, tačiau tikslus, nes, kaip sakė G. K. Chestertonas, visa tai, kas atitinka tikrų dalykų esmę, yra banalu. Nebanalios novatoriškos metaforos dažniausiai ne visai atitinka esmę.
- Kuo Vilnius panašus į kitus Europos ar Amerikos miestus?
- Su Amerikos miestais Vilnių sunku lyginti. Nebent su Lotynų Amerikos. Prieš porą metų buvau Ekvadoro sostinėje Kite. Tai - senas kolonijinis miestas su beveik tokiu pat dideliu senamiesčiu kaip ir Vilniaus. Kito senamiestis barokinis - su vienuolynais, arkadiniais kiemais, dažniausiai dvibokštėm barokinėm bažnyčiom.
Kad ir kaip būtų keista, ten sutikau žmogų, buvusį Vilniuje, žinantį pavardę Landsbergis ir mokantį lietuviškai apie penkiolika žodžių. Aš jam pasakiau, kad Kito senamiestis primena Vilnių. Jis atrėžė, kad Vilnius yra autentiškesnis. Ir, žinoma, buvo teisus.
Vilnius taip pat turi panašumų su kai kuriais Ispanijos miestais (su Salamanka ar Toledu), su Šiaurės Italijos miestais (su Bergamu ar net Verona), su vienu kitu Austrijos miestu (tarkim, Zalcburgu).
Šiaip Vilnius - labai originalus miestas, ypač tokiuose kraštuose, kur vyrauja vokiškų-skandinaviškų miestų tipas. Jis labai skiriasi nuo Rygos, Talino, senojo Karaliaučiaus, galų gale net nuo Klaipėdos ir iš dalies Kauno. Jis daug panašesnis į Prahą. Regis, rašytoja Susan Sontag yra pasakiusi, kad, jos manymu, Vilnius yra „baby Prague“ (kūdikiška Praha).
- Ar dabartinis Vilnius labai skiriasi nuo jūsų jaunystės Vilniaus?
- Mano jaunystės Vilnius pirmiausia buvo baisus, banditiškas. Gatvėmis vaikščioti būdavo gana pavojinga. Be to, Vilnius buvo labai sugriautas.
Kai, regis, 1947 metais aš čia atvažiavau, pirmas dalykas, kuris man atsitiko, buvo tas, kad aš pasiklydau tuose Vilniaus griuvėsiuose. Grįždamas iš gimnazijos kokias keturias valandas klaidžiojau po geto griuvėsius. Man tai - viena nesmagiausių gyvenimo akimirkų.
Tačiau laikui bėgant aš tą apgriuvusį miestą pamažu pažinau. Didžiulį vaidmenį mano gyvenime suvaidino Mikalojaus Vorobjovo knyga „Vilniaus menas“. Tai - turbūt geriausia knyga apie Vilnių. Aš visada ją laikiau nepasiekiamu idealu. Mano vadovas nevertas net batų raištelio jai atrišti.
- Ar galima teigti, kad Vilnius yra vienas svarbiausių jūsų kūrybos įkvėpėjų?
- Turbūt kad taip. Eilėraščių apie Vilnių galbūt ir nėra daug, bet iš maždaug dviejų šimtų eilėraščių, kuriuos parašiau per gyvenimą, susidarytų kokia dešimtis ar daugiau.
Šiaip Vilnius visada egzistuoja mano poezijos fone. Sakyčiau, kad patį mano rašymo būdą labai paveikė Vilniaus architektūra. Aš mėgstu rašyti subalansuotus eilėraščius. Netgi kai rašau laisvas eiles, tai jos dažniausiai būna sukomponuotos daugmaž į strofas, kurios būna to paties ilgio.
Mano polinkis į tam tikrą simetriją, griežtumą ir logiką buvo padiktuotas Vilniaus klasicistinės architektūros, o polinkis į vis dėlto gana rizikingą vaizdo, metaforos kūrimo būdą galbūt ką nors bendra turi ir su Vilniaus baroku.
Visą gyvenimą norėjau sukurti gana vientisą poetinį tekstą. Tai po truputį ir darau. Nors gali nuskambėti nekukliai, bet jeigu Maironis rašė „Pavasario balsus“, tai aš rašau „Pašnekesį žiemą“.
Mano pavadinime nesunku įžvelgti „Pavasario balsų“ struktūrinę inversiją - ten pavasaris, pas mane žiema, ten balsai, pas mane pašnekesys, ten daugiskaita, pas mane vienaskaita. Be to, ir epochos yra beveik visiškai priešingos.
Beje, tai pastebėjau ne aš, o vienas literatūros tyrinėtojas.
Ieškant daugiau iškilmingų analogijų, galima prisiminti Th. Manno „Daktarą Faustą“. Juk Th. Manno herojus sukūrė L. van Beethoveno IX simfonijos inversiją.
Žodžiu, man visada norėjosi ar bent pasąmonėje kirbėjo mintis, kad tas poetinis tekstas, kuris po manęs, duok Dieve, bent porą dešimtmečių išliks, būtų tam tikras Vilniaus architektūros analogas, kad jame būtų įvairių skirtingos poetikos ir stilistikos dalykų, kurie vis dėlto derėtų tarpusavyje, kaip dera Vilniaus architektūriniai paminklai.
- Kokiems, jūsų manymu, lietuvių rašytojams pavyko labiausiai priartėti prie Vilniaus šerdies?
- Labai daug apie Vilnių rašė mano gera bičiulė velionė Judita Vaičiūnaitė. Jos kūrybą netgi galima laikyti savotišku poetiniu vadovu po šį miestą. J. Vaičiūnaitės eilėraščiai, mano manymu, yra pavykę, galbūt truputį monotoniški, bet gražūs.
Mano manymu, J. Vaičiūnaitės poezija mūsų kultūros istorijoje išliks kaip J. Bulhako, J. Czechowicziaus fotografijos ar senos Vilniaus graviūros.
- Kaip vertinate Jurgio Kunčino ar Ričardo Gavelio prozinį Vilnių?
- Nesu geras šių autorių žinovas. Nors J. Kunčino „Tūla“ yra visai neblogas romanas.
Jų kūryba gali būti ginčytina, kartais net gali sukelti vidinį protestą, kai Vilnius labai demitologizuojamas, bet tai vis dėlto yra sveika - juk visada sveika nuo paminklų nuimti bronzos sluoksnį.
