– Ar nebus keista žengti į akademinę sceną? Juk jūsų aistringa muzika neleidžia publikai nustygti vietoje, – prieš kelionę į Lietuvą telefonu užkalbinau Niujorke repetuojantį M. Camilo.
– Nebus keista. Koncertų salėse jaučiuosi kaip namie. Turėjau laimės groti daugelyje garsių akademinių salių. Ne kartą muzikavau Niujorko „Carnegie Hall” ir Lincolno centre.
Vilniaus filharmonijos salė dydžiu man primena „Carnegie Hall” salę „Zankel”, kurioje groti buvo labai malonu. Per mūsų koncertą lietuviai tikrai pasijus lyg džiazo klube. Aš stengiuosi perkelti į koncertų sales džiazo klubo atmosferą.
Mėgstu groti ir mažose erdvėse, pajusti publikos artumo skonį. Pavyzdžiui, vienas garsiausių pasaulyje džiazo klubų – Niujorko „Blue Note” – nedidelis, o Tokijo „Blue Note” – gal triskart didesnis. Tačiau mažoje Niujorko klubo scenoje šiemet grosiu net su savo bigbendu. Tokia patirtis praverčia koncertuojant kitose erdvėse.
Pažadu – per mano koncertą Filharmonijoje šoksite net ir sėdėdami. Tačiau iš anksto nieko neprognozuokime. Publika visur būna skirtinga. Tai artisto gyvenimą daro įdomų.
– Grojate įvairiausios sudėties. Ar turite savo mėgstamą žanrą?
– Mano mėgstamas žanras – muzika. Kiek save prisimenu, visada grojau. Kaip sakė amerikiečių džiazo meistras Duke’as Ellingtonas, yra dvi muzikos rūšys – gera ir nelabai gera. Aš stengiuosi groti gerą.
Žinoma, mane įkvepia įdomūs partneriai ir eksperimentai. Mano interesų laukas – nuo klasikos iki džiazo ir net popmuzikos.
– Koks buvo didžiausias jūsų karjeros išbandymas?
– Pasiūlymas sukurti Koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Jo sulaukiau iš dirigento Leonardo Slatkino, kuris tuo metu vadovavo Niujorko filharmonijos orkestrui. Jam patiko mano muzika, kurią grojau su prancūzų pianistėmis Katia ir Marielle Lebeque. Šios seserys mane irgi netikėtai išgirdo skambinantį tarptautinėje muzikos mugėje Kanuose.
Rudenį savo Pirmąjį fortepijono koncertą atliksiu jau 100-ąjį kartą – jis įtrauktas į Taipėjaus festivalio Taivane programą. Devynis kartus įvairiose šalyse atlikau ir savo Antrąjį fortepijono koncertą, sukurtą prieš pustrečių metų.
Simfoninių kūrinių rašymas atima daug laiko, bet teikia pasitenkinimą. Vis dėlto esu baigęs klasikines komponavimo studijas gimtinėje ir Niujorko Juilliardo mokykloje.
Be to, dažnai su simfoniniais orkestrais groju George’ą Gershwiną, Heitorą Villa-Lobosą, esu atlikęs Maurice’o Ravelio ir net Johanno Sebastiano Bacho kūrinių.
Man teko pabūti ir dirigentu. Kartą dirigavau orkestrui, kai sesuo skambino solo Ludwigo van Beethoveno Antrąjį koncertą. Tačiau dirigavimu rimtai nesidomiu. Daugiausia dėmesio skiriu fortepijonui.
– Kodėl Karibų muzika pradėjote domėtis tik palikęs gimtinę?
– Nenorėjau išnykti Niujorko kultūros katile. Be to, kolegoms labai patikdavo klausytis mano karibietiškų improvizacijų – „džemuose” jos uždegdavo partnerius. Tai nulėmė mano stiliaus paieškas.
Savotiška mano vizitine kortele tapo albumas „Triangulo”, įkūnijęs akademinio išsilavinimo, improvizavimo aistros ir karibiškų šaknų trejybę.
– Jūsų fortepijonas kartais skamba kaip perkusinis instrumentas.
– Tai jaunystės palikimas. Nuo šešiolikos metų grojau Dominikos nacionalinio simfoninio orkestro ritmo grupėje. Dirigentai skatindavo mane išgauti kuo ryškesnį garsą. Taip atsirado tas perkusinis sąlytis su klaviatūra. Jį perkėliau į džiazą. Tačiau tai tik viena mano muzikavimo dalis. Atlikdamas romantiškas balades aš kitoks – moku groti ir subtiliai.
– Ką grosite Vilniuje?
– Geriausius trio kūrinius. Rinktis yra iš ko – mūsų repertuaras apima įvairius mano gyvenimo etapus. Su trio nuėjome labai ilgą kūrybos kelią.
Su kontrabosininku L. Goinesu prieš 30 metų kartu grojome Paquito D’Riveros kvintete. Būgnininkas C. Almondas trio groja 25 metus – kartu įrašinėjome ne tik šio ansamblio, bet ir seksteto, bigbendo albumus. Mus sieja ypatingas ryšys, esame ne tik scenos partneriai, bet ir labai geri draugai.
– Ką tikitės pamatyti Vilniuje?
– Pirmiausia – gražią koncertų salę, nes žvalgytis po miestą beveik nebus kada. Mat Vilniuje pradėsime naują Europos turnė – jau po dienos grosime Vokietijoje, vėliau Bulgarijoje.
Bet tikiuosi pajusti Vilniaus savitumą. Juk ir muzika kartais atsiranda iš kelionių įspūdžių ir patirties. Kelionės svarbios norint atsinaujinti.
Apdovanojimų kolekcija – gausi
M. Camilo baigė Dominikos Respublikos nacionalinę konservatoriją, Manneso koledžą bei Juilliardo mokyklą JAV.
Pianisto tarptautinė karjera prasidėjo grojant T. Puente ir P. D’Riveros grupėse. Vėliau džiazo projektai jį suvedė su W. Marsalisu, A. Sandovalu, D. Sanchezu, D. Wecklu, J. Patitucci, L. Andrade, kitomis įžymybėmis. M. Camilo tapo „Latin Grammy”, „Grammy”, „Emmy” apdovanojimų laureatu.
Muziko diskografijoje – 24 autoriniai albumai. Be džiazo kompozicijų, jis yra parašęs Rapsodiją dviem fortepijonams ir orkestrui, du fortepijoninius koncertus, kino muzikos.
M. Camilo yra Santo Domingo ir Santjago universitetų, Berklio muzikos koledžo garbės profesorius, dėsto Niujorko universitete, W. Patersono koledže, Puerto Riko konservatorijoje, Dominikos Respublikos muzikos mokyklose.
1992 m. Dominikos Respublikos vyriausybė suteikė menininkui Kristupo Kolumbo ordiną, 2001-aisiais apdovanojo Duarte’s, Sanchezo ir Mellos ordino Sidabro kryžiumi. Pianistas apdovanotas Niujorko mero Krištolo obuoliu.
