Projekto „Kūnas” kuratorės neslėpė, kad ambicingas R. Jurėnaitės sumanymas paskatino jas peržengti Vilniaus grafikos meno centro galerijos „Kairė–dešinė” ribas.
Juk vasara – puikus laikas klajonėms su žemėlapiu po siauras senojo Vilniaus gatveles. Juolab kad net ir dauguma vilniečių, jau nekalbant apie miesto svečius, žino ne visas grafikos projekte dalyvaujančias galerijas ir muziejus.
Tiesa, „Kūno” projekto žemėlapis – tik grafikos kūrinys su bevardžių gatvių brūkšniais. Jis gerokai erzina paprastus meno mėgėjus ir lietuviškai nesuprantančius turistus, bet gali būti puikus iššūkis protmūšių entuziastams.
Menininkų rūbų atspaudai
Po „Kūno” atidarymo praėjus dienai savo kelionę po parodas pradėjau nuo Vilniaus grafikų centro – nedidelėje Latako gatvelėje įsikūrusios galerijos „Kairė–Dešinė”.
Trijose galerijos salėse rodomi septynių grafikų darbai sudaro ekspoziciją „Jos kalba”. Birutės Zokaitytės herojė globoja vyrus, o Viktorijos Daniliauskaitės – visą tautą nuo pat baltiškųjų jos šaknų. Laisvydė Šalčiūtė pabrėžia nerangiai erotišką moters kūniškumą, o Jūratė Stauskaitė dvasios polėkį išlaisvina šokyje.
Užsižiūrėjusi į šias skirtingas interpretacijas vos neužmirštu užlipti į trečiąjį pastato aukštą, kur tiesiai priešais žurnalo „Kultūros barai” redakciją – durys į dar vieną galerijos salę. Joje – Jūratės Rekevičiūtės kūrinių serija „Paruošta istorijai”.
Muziejaus tamsoje šalia raudono kilimo žiba įrėminti meno įžymybių rūbų atspaudai – šokėjos Birutės Letukaitės tunika, aktorės Eglės Mikulionytės kimono ir rašytojos Jurgos Ivanauskaitės suknelė.
Išėjusi iš galerijos pasuku Latako gatve žemyn, link Literatų gatvelės, kurioje įsikūręs garsusis Moderniojo meno centras (MMC) . Jo savininkai – milijonierių Butkų šeima – ne pirmi metai suteikia nemažai gyvasties šalies meno rinkai ir išbando įvairius kūrinių pristatymo būdus. Šįkart kamerinėje MMC erdvėje galima paskaitinėti „Dienoraštį”.
Iš tolo atpažįstami Irmos Balakauskaitės ofortai įtraukia į teatro gyvenimo, o gal ir gyvenimo teatro istorijas. Tačiau vienoje plokštumoje netelpanti intymaus Danutės Gražienės dienoraščio gija nejučia iškrapšto iš galerijos į gatvės karštį.
Paklydę tarp gintaro ir lino
Tenka užsukti beržų sulos į čia pat esančią ūkininkų krautuvėlę, o atsigaivinus ieškoti Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus. Patekus į Pilies gatve plūstantį turistų srautą nelengva pamatyti jo duris.
Kita vertus, nemėgstantys skaudžių temų ar Kęstučio Vasiliūno biblinių siužetų interpretacijų nesigailės, jei praeis pro šalį. Muziejaus salėje įkurdinta ekspozicija „Randai” grafikos raiškos įtaigumu priverčia užmiršti, kad apžiūrėta dar tik trečdalis projekto.
Kita projekto galerija „AV 17” įsikūrusi netoli Aušros vartų.
Pilies gatvėje karaliaujančias lino parduotuves čia nustelbia gintaro krautuvėlės. Ir tik nulenkusi galvą prieš garsųjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą suprantu, kad ir vėl praėjau pro šalį.
Grįžtu atgal naudodama ne kartą išmėgintą taktiką – ieškoti ne galerijos, o parodos plakato. Štai jis juoduoja ant vienų durų. Užrašas skelbia, kad čia Gintaro galerija, aplinkui mirga gintariniai papuošalai, tiesa, dauguma jų – žinomų juvelyrų darbai.
Ši projekto dalis pavadinta „Atmintis”, tačiau jau iš autorių pavardžių galiu nuspėti, kad parodoje bus tęsiama „Randų” tema. Tiesa, pačios parodos irgi tenka paieškoti.
Dianos Radavičiūtės ir Rūtos Spelskytės darbai – pačioje galerijos gilumoje, už aklinai užvertų durų. O Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Grigaliūno raižinių ciklas apie lietuviško kaimo sunaikinimą sovietmečiu – giliame ir maloniai vėsiame rūsyje.
Sovietmečio atmosferą primena ne tik kūriniai, bet ir į rūsį palydėjusi galerijos darbuotoja. Pamačiusi, kad išsitraukiau fotoaparatą, ji nepatenkinta pareiškė, kad galerijoje fotografuoti draudžiama, nes čia eksponuojami autoriniai menininkų darbai.
Nors prie įėjimo nėra fotografuoti draudžiančio ženklo, tiek turistai, tiek žurnalistai, galerininkės akimis, – potencialūs vagys, tik ir tykantys nukopijuoti spalvingus, bet šiurpius K. Grigaliūno raižinius.
Dalyvauja ir E.Bžeskas
Nemalonūs įspūdžiai išsisklaido užsukus į visai šalia Filharmonijos įsikūrusią „Arkos” galeriją. Joje randu dvi projekto parodas.
„Jėgos” primena, kokio užmojo darbus prieš gerą dešimtmetį kūrė pramogų verslo atstovas Egmontas Bžeskas, o „Veiduose” galima pamatyti ir mirusių grafikos meistrų portretus.
Tarp jų – Gražina Didelytė (1938–2007), Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006) ir Algimantas Švėgžda (1941–1996). Iš aukšto meistriškumo konteksto neiškrinta ironiški Giedriaus Jonaičio, Vytauto Jurkūno darbai.
Kai kurie čia rodomi kūriniai pasiskolinti iš muziejų, todėl netoliese budi grafikos projekto savanorė, jauna architektė. Iš jos už 30 litų galima įsigyti projekto „Kūnas” katalogą.
O kur galėčiau įsigyti man patikusius projekto autorių darbus? Prisiminiau, kad kuratorės pabrėžė, jog projektas – nekomercinis. Nejau niekur nerasiu kainų?
Radau. Išėjusi iš „Arkos” pasukau pro Jaunimo teatrą, kirtau Rūdninkų aikštę ir siaura Ligoninės gatve pasiekiau Meno rinkos agentūros galeriją „Kunstkamera”.
Čia paskutinį XX a. dešimtmetį atspindinčioje „Įsikūnijimų” parodoje rodomos erotinės dabar JAV gyvenančio Rimvydo Bartkaus litografijos, venecijietiški Lino Jablonskio ofortai ir daugiaprasmiai brolių Šarūno bei Gedimino Leonavičių kūriniai.
Galerininkės prisipažino, kad dėl darbų kainų jau konsultuojasi su kūrinių autoriais. Pavyzdžiui, smulkių ir išraiškingų detalių kupiną G. Leonavičiaus estampą Biblijos tema galima įsigyti už 2 tūkst. litų.
Būsenos, raumenys ir širdis
Likusias tris projekto galerijas lengviausia pasiekti einant Pylimo gatve, kurioje net ir ne piko valandomis beveik nejudėdamos stovi troleibusų ir automobilių virtinės.
Projekto „Širdis” plaka „Meno nišoje”. Ten įsikūręs ir kitą savaitę vyksiančios mugės „ArtVilnius” organizacinis centras.
Zujantys savanoriai nė kiek netrukdo apžiūrėti subtilių Robertos Vaigeltaitės, Irenos Daukšaitės-Guobienės, Nijolės Šaltenytės, kitų grafikių darbų.
Kiek sudėtingiau – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos parodoje „Būsenos”. Nuo profesionalų darbų dėmesį čia nuolat atitraukia spalvingi ir nuoširdūs meno mokyklos auklėtinių kūriniai. Mat pataikiau į patį mokslo metų pabaigos šventės šurmulį.
Pabaigoje pasilikta vyriškoji „Kūno” projekto paroda „Raumenys” Pylimo gatvės pradžioje įsikūrusioje Pamėnkalnio galerijoje ir sužavėjo, ir prajuokino, ir nuvylė.
Nedažnai vienoje parodoje galima pamatyti klasika jau spėjusius tapti Rimvydo Kepežinsko, Petro Repšio, Edmundo Saladžiaus ir Mikalojaus Povilo Vilučio darbus.
Tiktai kažin ar galerijos kolonos – geriausia vieta įspūdingiems Eduardo Juchnevičiaus (1942–2011) ir Audriaus Puipos (1960–1997) kūriniams?
