„Namuose nėra tiek vietos“, - šypsojosi menininkė, kartu su savo vyru tapytoju Šarūnu Sauka prieš porą dešimtmečių iš Vilniaus persikėlusi į savo senelės sodybą Dusetose. Netoliese tekančioje Šventosios upėje N. Saukienė maudosi ir žvejoja nuo pat vaikystės, tačiau iki šiol nebandė jos tapyti.
- Kaip kilo mintis nutapyti tokį ilgą paveikslą? Įkvėpė milžiniški Š. Saukos kūrinių masteliai? O gal nusibodo kasmet savo paveikslams rinkti įvairiausias gėles? - paklausiau 55 metų menininkės.
- Šis darbas atsirado visai netikėtai. Prieš trejus metus numirė mano kaimynas. Mes gyvename antrame name nuo upės, o jis - pirmame.
Kaimynas pasimirė, o jo vaikai pas mane paliko namų raktą. Kartą ten nuėjusi ir pamačiau puikų motyvą. Mat už kokių keturių metrų nuo jo virtuvės lango teka upė. Man ji priminė kūną. Pamaniau, imsiu ir nutapysiu.
Susinešiau dažus, nutapiau pirmą variantą. Nepatiko. Atsinešiau antrą drobę, trečią. Dar ir iš kitos vietos tapiau, nuėjusi į staliaus dirbtuvę. Ir vis ne taip, nepatinka.
Pabandžiau tapyti iš ryto, kai dar būna rūkas. Bet negalėjau pabaigti, nes rūkas labai greitai išsisklaidė. Kitą kartą tapiau, tapiau ir pradėjo lyti. Viskas pasikeitė, sugadinau darbą.
Tuo metu dar net negalvojau apie tokį ilgą paveikslą. Tiesiog norėjau nutapyti gerą motyvą. Ne savo įprastas gėles, o peizažą. Upė banguoja, o aš į tuos atspindžius žiūriu, žiūriu. Tai čia vienaip, tai kitaip.
Ir vis nešuosi naujas mažytes drobeles. Kai kurias pardaviau tą pačią vasarą. O kai jų pagaliau susikaupė daugiau, pamačiau, kad visos dėliojasi į vieną daiktą.
- Paveiksle „Upė“ galima bus pamatyti Šventąją visais metų laikais?
- Yra vasara, pavasaris, ruduo. Norėjau ir žiemą tapyti, bet nekūrenamame mūriniame name jau ir rudenį labai šalta. Eidavau tapyti su veltiniais. Ir pavasarį drėgna, šalta kaip bažnyčioje. Be gero dopingo ilgai neištversi.
- O kodėl anksčiau nešovė mintis nutapyti upę? Juk ne tik jūsų namas netoliese, bet ir žvejoti, kiek girdėjau, labai mėgstate.
- Taip. Ir žvejoti einu kaip tik į tą vietą, pas kaimyną. Jis jau drebančia ranka yra užrašęs, kad „palieka Nomedai taką prie upės ir lieptą“. Nors tai ir ne testamentas, bet dabar ramia sąžine einu ten meškerioti ir maudytis. Nuo mano namo iki upės bus dvylika metrų.
Juk tai mano vaikystės upė. Nuo mažens joje maudydavausi. Bet tik tuomet, kai pro langą pamačiau ją kaip kūną, kilo mintis tai nutapyti.
Čia kaip ir su akvarele. Pabandžiau lieti pirmą darbą - nepavyko. Tada - kitą, dar vieną. Ir visą vasarą negalėjau nuo tų akvarelių atsitraukti. Jei neišeina taip, kaip aš noriu, tai bandau ir bandau iš naujo. Plaunu, niurkau vieną lapą po kito, perku popierių. Dar ir dabar jo turiu, nors akvarelių seniai nebelieju.
Ir upės jau nebetapau. Man patikusį motyvą užstojo užaugę kaštonų šakos, nieko nebematyti. O mano pagrindinis herojus beržas ėmė ir nudžiūvo. Nieko nebeliko.
- Tas herojus primena poetą Paulių Širvį, kurio gimtinė taip pat netoliese.
- Todėl Šarūnas ir juokauja, kad šį kūrinį turėčiau dedikuoti P. Širviui: „Aš beržas, lietuviškas beržas“.
Nuo mano namų iki P. Širvio gimtinės - kokie trys kilometrai keliu. O jei tiesiai per pievas - tai tik pusantro. Taigi galėčiau suaktualinti savo kūrinį, kaip dabar madinga.
Bet aš - ne filosofė. Nors tapytojas Arvydas Šaltenis, mūsų mėgstamas mokytojas, man vis sako, kad reikia daugiau socialumo, bet man kažkodėl atrodo, kad mene tas socialumas yra lygus neįgalumui.
O jei esi asocialus? Jei tie dalykai nejaudina? Arba jaudina, bet ne plastine prasme, o ideologine? Tai negi dabar sukrausi tai į paveikslą? Paveikslas turi eiti iš širdies. Iš kažkokio ilgesio turi atsirasti tie paveikslai, o ne iš pseudoaktualijų.
Pavyzdžiui, man įdomu, kai kas nors suvelta, sumazgyta. Nors esu tapiusi miestą, interjerus, bet man ne prie širdies tos lygios plokštumos. O kai tik pamatau kokią augalų raizgalynę - jau ir gerai. (Juokiasi.)
- Kai tapote augalus, tai tarp jų kartais atsiranda gyvūnų. Gal paveiksle „Upė“ pamatysime ir jūsų sugautas žuvis?
- Ne, žūklė - visiškai kas kita. Net jei toje pačioje vietoje atsisėdu ne su teptuku, o su meškere, tai nieko aplink nebematau. Žiūriu tik į plūdę, stebiu vandens paviršių ir laukiu žuvies. Didžiulės. Atgyja medžiotojo instinktai.
- Kokią didžiausią žuvį jums teko pagauti?
- Penkių kilogramų karpį, trijų kilogramų lyną. Šarūnui dažnai tenka padėti jas išdarinėti, nes pati neįstengiu tokiai didelei žuviai net galvos nupjauti.
- Š. Saukos paveiksluose esu mačiusi begalvių vištų, o begalvių žuvų - lyg ir ne.
- Jis tapo tik žuvų žarnas, kurios lieka jas išdarinėjus. Ir„Pragare“, ir jo naujausiuose darbuose jos puikiai tiko fonui. Atrodo kaip brangakmeniai, o iš tiesų ten tik žuvų pūslės, žuvų viduriai.
Aš mėgstu pasigauti žuvies vakarienei, kad ir mažų žuvyčių. Nors ypač laukiu didelių. Prieš savaitę atvažiavusi į Vilniaus tapybos trienalės atidarymą pirmiausia nuėjau nusipirkti naktinių sliekų.
- Nežvejojančiam žmogui nelabai aišku, kuo tie naktiniai sliekai geresni už dieninius?
- Jie daug didesni. Dešimties-dvylikos centimetrų ilgio storuliai. Juos pagauti gali tik naktį, o ir iškasti - gana sunku, nes yra vikresni, greičiau pabėga. Įsitikinau, kad geriausia jų tiesiog nusipirkti.
Šiaip jau nemėgstu žvejybos reikmenų parduotuvių. Kai ten užeina moteris, pardavėjai į ją visai nekreipia dėmesio. Kalbasi tarpusavyje. Bet kai paprašiau naktinių sliekų, gerokai nustebo. Net pasidomėjo, ką gaudysiu. Na, didelis sliekas - didelė žuvis, jie tinka ir karpiams, ir lynams.
„Tai bent moteris, pirmą kartą matau. Vyrai dažnai to niekaip nesupranta. Iš tiesų - didelis masalas, didelė ir žuvis“, - apsidžiaugė pardavėjas. Net pradėjo man šypsotis.
- Ar turite mėgstamą žuvį, kuriai užkibus ypač džiaugiatės? Ar svarbu tik tai, kad ji būtų kuo didesnė?
- Labai džiaugiuosi, kai užkimba lynas. Gana greitai pamatau, kur jis minta. Tada tiksliai po nosimi užmetu jauką. Žinau, kaip jį gaudyti. Tiesa, labai skanus būna ir didelis ešerys, bet jį skusti ypač bjauru.
Kartą man net ūdra buvo užkibusi. Pamačiusi burbulus pamaniau, kad ten lynas. Mėčiau, mėčiau meškerę, ir staiga - užkibo. Aš trūktelėjau, ir iškilo tokia gauruota galva.
Kai tik supratau, kad tai - ne žuvis, tuoj atleidau meškerę. Atsisukau į Šarūną: ką daryti? O ūdra jau neša mano plūdę kažkur į gelmę. Gerai kad stipriau trūktelėjus pavyko atsikabinti.
- Ar dažnai žvejojate kartu su Š. Sauka? O gal ir su visa šeima?
- Vaikams paaugus, kai Monika jau galėdavo Mykolą prižiūrėti, dažną vakarą važiuodavome pažvejoti abudu. Tai šen, tai ten. Bet paskui Šarūnas kažkaip atprato, o vaikų taip ir nepavyko prisivilioti. Aš tai nuo pat vaikystės eidavau su broliuku meškerioti prie tos pačios upės.
- Jūsų darbus šiuo metu galima pamatyti ir sostinės Šiuolaikinio meno centre, Vilniaus tapybos trienalėje. Jos kataloge galima rasti daugumos parodos dalyvių minčių, bet N. Saukienės puslapis tuščias. Kodėl?
- Kuratorė manęs paprašė parašyti savo kūrybinį credo. Aš atsakiau, kad jokio credo neturiu. Gyvenu be šūkių.
Mugėje „ArtVilnius'13“ netrūks ir pramogų
Birželio 26-30 dienomis Vilniaus „Litexpo“ parodų rūmuose vyks jau ketvirtoji Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius '13“, kurioje dalyvaus 50 galerijų iš 11 pasaulio šalių.
Geriausius šalies menininkus pristatys 36 galerijos iš Lietuvos. Platesnę meno panoramą leis apžvelgti 14 užsienio galerijų iš Danijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos, Baltarusijos, Portugalijos, Latvijos.
Galerijas šių metų mugei atrinko speciali komisija, kuriai vadovavo tapytojas A. Griškevičius. Komisijos nariai - menotyrininkai D. Zovienė, E. Parulskis, S. Baliuckaitė ir „ArtVilnius“ vadovė D. Stomienė.
Specialiai mugei rengiama ir įspūdinga skulptūrų bei instaliacijų ekspozicija „Takas“, kurioje galima bus pamatyti ir įsigyti naujausius V. Urbonavičius, K. Svirnelio, M. Martišiaus, M. Tendziagolskio, brolių Erminų ir kitų skulptorių darbus.
Praėjusiais metais Vilniaus meno mugės apyvarta viršijo pusę milijono litų. Pasak meno rinkos tyrinėtojo E. Parulskio,“mugės rengėjai ir dalyviai jau kelintus metus atliepia pasaulinių mugių tendencijas, priimtinas ir žiūrovams, ir pirkėjams“. „ArtVilnius '13“ lankytojams pasiūlys ne tik daugybę vertingų meno kūrinių, bet ir įdomią renginių programą.
Birželio 27 d. 13 val. prasidės garsiam lietuvių tapytojui A. Savickui skirta konferencija. 17 val. - diskusija „Meno teisė Lietuvoje: problemos iššūkiai, sprendimai“, kurią moderuos Vilniaus aukciono vadovė S. Makselienė. Joje dalyvaus ne tik menininkai ar kolekcininkai, bet ir advokatai, draudikai bei autorių teisių gynėjai.
Birželio 28 d. 14 val. Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla pristatys knygą apie dailininką R. Bičiūną. 17 val. Paryžiaus galerija „Karavan“ papasakos apie pačių menininkų inicijuojamos veiklos galimybes.
Birželio 29 d. VDU galerija „101“ pakvies į fotosesiją „Sovietinė romantika“. 17 val. italų galerijoje „Cart“ prasidės pokalbis „Iš pradžių kilnumas, tik po to - duona“.
Vienoje konferencijų salių kasdien bus rodomi VDA Fotografijos ir medijos meno katedros studentų kūrinių programa.
Geriau pažinti mugėje pristatomų darbų autorius padės J. Matonio ir V. Damaševičiaus dokumentinių filmų programa „Menininkų portretai“. Naujausio šio dueto darbo, filmo apie tapytoją Vladą Karatajų premjera - 27 d. 17 val.
Kaip ir kasmet mugėje bus ką veikti ir patiems jauniausiems žiūrovams. Visa ketvirtoji „Litexpo“ salė skiriama edukacinei programai.
Nuo ketvirtadienio iki penktadienio dvyliktą valandą prasidės ir iki vakaro vyks visiems atviri Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos užsiėmimai. Šeštadienį juos ves mokyklos įkūrėja J. Stauskaitė ir tapybinės abstrakcijos meistrė R. Katiliūtė.
Šių metų naujiena - būsimųjų architektų kūrybinė laboratorija „Mažosios erdvės. Kambarių labirintas“.
Birželio 27 ir 28 dienomis vaikai ir suaugusieji galės pasigaminti Pinhole kameras ir pasinerti į analoginės fotografijos subtilybes.
Birželio 26-29 dienomis mugė veiks nuo 11 iki 20 val., o sekmadienį - iki 17 val. Bus galima užsisakyti ekskursiją su gidu.
Bilietas kainuos 15 lt.,o su "Omni ID" kortele - 12 lt. Senjorams, moksleiviams ir studentams - 8 Lt. Vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai. Grupėms nuo 10 žmonių - trečdaliu pigiau.
