S. Masaras kuria instaliacijas, objektus, šviesos ir videomeno darbus, tačiau ypač dažnai kūryboje permąsto meno istoriją.
- Kodėl kūryboje naudojate meno istorijos lobyno pavyzdžius? - paklausiau 41 metų S. Masaro.
- Savo darbams naudodavau tokius paprastus ir kasdienius daiktus kaip durys, stalas, kėdė, laiptai. Vieną dieną supratau, kad lygiai taip pat galiu panaudoti ir meno vadovėliuose esančius kūrinius. Pavyzdžiui, garsųjį Marcelio Duchampo pisuarą, tapusį „Fontanu“.
Meno istorija - puikus laukas įvairiausioms manipuliacijoms ir naujoms idėjoms kurti. Supratau, kad nebūtina išrasti ko nors visiškai nauja, nematyta. Galima pasinaudoti kitų menininkų jau sukurtais darbais - pristatyti publikai garsiausius meno šedevrus taip, kad jie vėl būtų įdomūs.
- Tam pasirinkote Michelangelo, Leonardo da Vinci, kitų garsių meistrų darbus?
- Taip, pasinaudojau meno šedevrais - nuo Sandro Botticelli iki šių dienų meno žvaigždžių. Tyčia stengiausi surasti žinomiausius, kurie per daugelį amžių jau virto meno ikonomis.
Todėl rinkausi ne pagal savo skonį, o ieškojau populiariausių senojo ir šiuolaikinio meno istorijos knygų. Tų, kurios leidžiamos didžiausiais tiražais, randamos visų žemynų muziejų knygynuose ar bibliotekose.
Išsirinkęs kūrinius, pabandžiau juos perdirbti, išversti į piktogramų kalbą. Tą kasdienybės kalbą, kuria naudojamės viešosiose erdvėse, kur piktogramos mums nurodo įėjimą, išėjimą.
Parodoje galite pamatyti, kaip Michelangelo „Paskutinis teismas“ tampa panašus į skelbimą. Vietoj užrašo virš salės durų - Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“. O ten žemai, kampelyje, - Michelangelo „Pieta“.
- Įėjęs į salę žiūrovas atkreipia dėmesį vos į keletą jūsų darbų, visų kitų tenka paieškoti - žvalgytis į kampus, tyrinėti sienas, palanges ir net elektros lizdus. Norite, kad žmonės būtų atidesni?
- Vienas mano kūrybos principų - balansavimas ant ribos, skiriančios meną ir nemeną. Todėl pasirenku chrestomatinius kūrinius iš meno vadovėlių, o komunikacijai su žiūrovu naudoju tą būdą, kuris nėra susijęs su meno erdve, - piktogramas.
Tas pat ir su kūrinių eksponavimo vieta. Jei ką nors galerijoje pakabinsiu akių aukštyje, pasiųsiu pranešimą, kad tai meno kūrinys. Visai kas kita, kai kas nors numesta ant grindų ar ant palangės.
Žinoma, visuomet lieka rizikos, kad tų darbų žiūrovai taip ir nepamatys. Bet tai - irgi sumanymo dalis.
- Kodėl ant palangės atsiranda ranka, o iš elektros lizdo kyšo pirštai?
- Tai tas pat meno ir nemeno žaidimas. Šį kartą takoskyra eina tarp grynojo realizmo (meistro pagamintų pirštų atliejų) ir visiškai nerealių, keistų situacijų, kuriose tie pirštai atsiduria.
- Ar tikitės, kad visi lankytojai perskaitys jūsų siunčiamą pranešimą? Pavyzdžiui, kad atspės, ką reiškia kiekviena piktograma?
- Ne. Bet manau, kad tai ir nebūtina. Vieni atpažins tik vieną ar dvi, o kiti - gal kokias penkias. Bet ir to užtenka, kad suprastum mano darbo principą.
Dažnai tenka susitikti su dailės mokytojais iš skirtingų žemynų, kurie prašo leidimo mano darbus panaudoti mokymo tikslais. Gal testams? Parodo piktogramą ir klausia - kas čia? O gal tokiu būdu nori sudominti mokinius meno istorija?
Juk žmogus niekada neklausia savęs, ar jis supranta aplink mirgančias piktogramas. Piktogramos principą suvokti ypač paprasta, todėl viskas iš karto darosi ašṫku.
Žinoma, aš pats tikiuosi, kad žiūrovai ne tik nusišypsos pamatę mano kūrinius, bet žengs toliau. Juk mano tikslas - patraukti dėmesį, kad būtų galima bendrauti ir šiek tiek aukštesniu prasmių lygmeniu.
- Jūsų manymu, geras darbas privalo prikaustyti žiūrovo dėmesį?
- Jame turi būti kas nors, kas paliktų pėdsaką mintyse. Tuomet ir išėję iš galerijos vis sugrįšite prie klaustuko, iškilusio galvoje.
Gal todėl man ypač patinka M. Duchampo, M. Cattelano ar Pipilotti Rist darbai. Geras kūrinys visada provokuoja, kitaip tariant, skatina žiūrovą susimąstyti.
Piešimas - lyg absoliuti klausa
„Vartuose“ kartu su Slovakijos menininko S. Masaro paroda „Po meno“ rodomas naujausias M.Lukošaičio piešinių ciklas „Talvisota“ („Žiemos karas“). Žiemos karas - tai 1939 m. karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos.
33 metų M.Lukošaitis - universalus menininkas, kurio vizitine kortele tapo piešinių grafitu ciklai. Jo piešiniai - tarsi reportažai iš įvykio vietos ar komiksai karo tema.
„Piešti mėgstu nuo pat vaikystės, - atskleidė M.Lukošaitis. Tai iš dalies ir įgimtas dalykas, kaip absoliuti klausa. Dar mokydamasis M. K. Čiurlionio mokykloje nusprendžiau stoti į skulptūrą. Žinojau, kad Skulptūros katedra - stipriausia Vilniaus dailės akademijoje. Ji universaliausiai parengia menininkus, nes ten dirbama ir su idėjomis, ir su forma, ir su medžiaga. Todėl baigus skulptūrą nevaržo jokios raiškos priemonės. Gali idėją įgyvendinti tapyboje ar videomene, gali imtis piešinio. Juk svarbiausia - ne technika, o tai, ar turi ką pasakyti.“
