Baleto scenoje sukūrusi ne vieną temperamentingą vaidmenį – Vanda Juozo Pakalnio „Sužadėtinėje“, Zarema Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontane“, Laurensija Aleksandro Kreino „Laurensijoje“, Kitrė Liudwigo Minkaus „Don Kichote“, Ragana Vytauto Grivicko filme-balete pagal Eduardo Balsio muziką „Eglė žalčių karalienė“ ir kt. – A. Ruzgaitė baleto meną pažįsta iš vidaus, ji buvo daugelio garsių Lietuvos baleto menininkų mokinė, partnerė ar kolegė.
A. Ruzgaitė buvo viena iš tų, kurių fanatišku pasiaukojimu šokio menui buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas Lietuvos baleto branduolys. Beveik tris dešimtmečius scenoje žiūrovus žavėjusi solistė antra tiek atidavė Lietuvos baletui kaip pedagogė, o nuo XX a. vidurio nesuskaičiuojamą daugybę valandų praleido prie rašomojo stalo įamžindama Lietuvos baleto menininkų kūrybą, rašydama Lietuvos baleto istorijai skirtus straipsnius, baleto spektaklių recenzijas, problemines publikacijas apie šokį.
A. Ruzgaitė 1949 m. baigė Kauno universiteto filologijos fakultetą, o 1954 m. – Valstybinį teatro institutą Maskvoje. Ji yra bene didžiausią teatrologinę ir kritinę patirtį sukaupusi Lietuvos baleto metraštininkė. 1960 m. ji parašė knygą „Choreografijos menas“, 1964 m. išleista antroji A. Ruzgaitės knyga „Lietuviško baleto kelias“ tebėra svarbus faktografinis ir interpretacinis pirmųjų Lietuvos baleto raidos dešimtmečių šaltinis.
Amžininkės akimis stebėjusi Lietuvos baleto įsibėgėjimą, mokiusis Anatolijaus Obuchovo baleto studijoje, prisimenanti XX a. pirmosios pusės Valstybės teatro primabaleriną Verą Nemčinovą, baleto trupės vadovę ir pedagogę Aleksandrą Fiodorovą, nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio dalyvavusi Valstybės teatro baleto spektakliuose, A. Ruzgaitė kaip niekas kitas gali vertinti kelią, kurį iki šių dienų nuėjo profesionalus Lietuvos baletas.
Anot kito baleto metraštininko Helmuto Šabasevičiaus, ypač vertingos jos publikacijos, skirtos pirmajam Lietuvos baletmeisteriui Broniui Kelbauskui, kitoms XX a. vidurio ir antrosios pusės baleto asmenybėms; iš jos straipsnių galima sudėlioti jau istorijon pasitraukusių baleto menininkų paveikslus.
XX a. pabaigoje, dar iki pakylant geležinei uždangai, A. Ruzgaitės straipsniai buvo vienas iš nedaugelio šaltinių, leidžiančių numanyti, kas vyksta laisvajame pasaulyje: jos straipsniai apie garsiausius XX a. Europos ir pasaulio choreografus skatino į šokio meną pažvelgti plačiau, sudarė informacinę ir teorinę terpę ir šiuolaikinės Lietuvos choreografijos raidai.
2010 metais leidykla „Tyto alba“ išleido A. Ruzgaitės knygą „Prisiminimų blyksniai“. Tai mūsų baleto istorijos dalyvės ir metraštininkės užfiksuoti unikalūs Lietuvos baleto ir visos kultūros istorijos epizodai, liudijimas iš pirmų lūpų. Knygoje atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, įspūdinga jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio baleto šokėjų, choreografų, kitų menų atstovų galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kiek galima patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą.
Tais laikais, kai mūsų žiniasklaidoje nebūdavo žinomų žmonių privačiam gyvenimui skirtų puslapių, A. Ruzgaitė Lietuvoje buvo viena iš nekarūnuotų mados ir stiliaus karalienių. Net sezono pradžia pajūryje būdavo neoficialiai skelbiama tada, kai į savo mylimą Palangą vasaroti atvažiuodavo A. Ruzgaitė.
Šiuolaikinės žvaigždės ir žvaigždutės iš A. Ruzgaitės galėtų pasimokyti kuklumo: jos prisiminimų blyksniuose nėra vietos savigyrai, tad visą šios asmenybės šviesą knygoje padeda atskleisti kolegų ir bičiulių pasakojimai – tarsi draugų reveransas Aliodijai.
„Ji buvo šokio maniakė. (...) Tas žvėriškas, fanatiškas darbas paliko nuostabių prisiminimų“, - liudijo baleto artistas Henrikas Kunavičius.
"Ji nedvejodama atsakė, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią..." - teigė baleto artistas Petras Skirmantas.
"Pamatęs Kiprą Petrauską jausdavai, kad eina „Aš – opera“. Lygiai taip pat Lietuvos baletą ilgus dešimtmečius reprezentavo balerina Aliodija Ruzgaitė", - tikina baleto kritikė Jūratė Terleckaitė.
"A. Ruzgaitė labai gražiai atrodė, kaip kokia antikinė nimfa – dailiai nuaugusi, aukšta, būdavo į ką pasižiūrėti. Ji nerodydavo jokių sceninių kaprizų, nekeldavo jokių trinčių, kurių kartais pasitaiko tarp žvaigždžių", - sako dirigentas Saulius Sondeckis.
"Matant jos šokio išraišką, plastiką, viduje sukildavo emocijos, jausdavausi lyg šampano taurę išgėrusi", - prisiminimais dalijasi operos solistė Irena Jasiūnaitė.
Pastaraisiais metais intelektualioji balerina, pedagogė, teatrologė A. Ruzgaitė iš viešumos dingusi - sveikata nebeleidžia išeiti iš namų, tačiau smalsumo nepraradusi. Su ją aplankančiais bičiuliais pirmiausia prabyla apie baleto aktualijas. "Įsijungi „Mezzo“ ir gali susidaryti vaizdą, kas vyksta baleto pasaulyje", - sako A. Ruzgaitė, skaitanti knygas apie garsius šokėjus, žurnalą „Dancing Times“, dar vieną puikų žinių apie baleto dabartį pasaulyje šaltinį.
Neliko neapžvelgtas ir jos gyvenimas. Jos mokinė M. K. Čiurlionio menų mokykloje Deimantė Kupstaitė-Karpušenkovienė, vadovaujama docento Petro Skirmanto, baigdama studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, parašė ir apgynė magistro darbą „Šokiu paženklintas gyvenimas: Aliodijos Ruzgaitės - baleto solistės, teatrologės, pedagogės portretas“.
