Taip dar neužgesus salėje šviesoms lygiai 19 valandą prasideda vienos radikaliausių šiuolaikinio šokio atstovių - vokiečių choreografės ir režisierės Sashos Waltz spektaklis „Kūnai“, sekmadienį parodytas Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro scenoje. Pirmadienį vakare Lietuvos publika turės progą dar kartą jį pamatyti.
Tarp trylikos šio spektaklio dalyvių yra ir lietuvis, buvęs Kauno „Auros“ teatro šokėjas, o dabar trupės „Sasha Waltz & Guests“ narys Virgis Puodžiūnas.
Spektaklis „Kūnai“, dėl kurio lietuviai su S. Waltz trupe tarėsi net dešimt metų, - šiuolaikinio šokio pasaulyje ne naujiena. Jis jau įėjo į šokio istoriją kaip daugiausia šalių apkeliavęs ir dažniausiai rodomas trupės „Sasha Waltz & Guests“ repertuaro spektaklis, pagaliau pasiekęs ir Lietuvą Kauno „Auros“ šokio teatro ir Lietuvos šokio informacijos centro pastangomis.
Dar 2000-aisiais S. Waltz, tuomet tapusios Berlyno teatro „Schaubuhne“ vadove, sukurtas spektaklis tapo pirmąja trilogijos apie kūną dalimi. Ir iš esmės - autorės manifestu.
S. Waltz pasirinkimas logiškas: pasakojimą apie žmogų reikia pradėti nuo jo anatomijos ir fiziologijos. Kas yra kūnas, iš ko jis susideda? Kaip mes jaučiame savo kūną, jo sandarą, judėjimą, sveikatą ir negalią? O kaip jautė savo kūną holokausto aukos?
Kai šiuo spektakliu S. Waltz 2000-aisiais pradėjo naują vieno respektabiliausių Vokietijos teatrų „Schaubuhne“ sezoną, kritikai iškart prabilo apie kūno kulto nuvainikavimą.
„Kūnuose“ dalyvauja 13 šokėjų, kurių judesiai labai įvairūs. S. Waltz į kūnus žvelgia kasdieniškose situacijose, stebi jų materiją, nuogumą, ritmus, matuoja ir sveria, skaičiuoja plaukus, lieja skysčius, prekiauja organais. Iš trylikos šokėjų kūnų komponuojama įspūdinga gyvųjų paveikslų serija.
Per pusantros valandos trylika artistų parodo romantiškai švento požiūrio į žmogaus materialinį apvalkalą praradimą. Skambant pusgarsiams, primenantiems kokio nors presavimo ar valcavimo cecho garsinę aplinką, S. Waltz negailestingai ir nuosekliai preparuoja šiuolaikinę civilizaciją.
Spektaklio pradžioje tamsioje sienoje, iš kurios jau skverbėsi įvairios kūno dalys, atsiveria šviesus stačiakampis. Jame mieguistai juda kūnai tarsi per mikroskopą stebimos molekulės - elementariosios dalelės, kurių sandara ir funkcijos yra pagrindinis vokiečių choreografės refleksijos objektas.
S. Waltz scenoje sukuria keistą dėlionę, kurioje beviltiškai sumišę tai, kas moteriška ir vyriška, individualu ir kolektyviška, rankos ir kojos.
Pusnuogė žmogaus giminės būtybė avanscenoje padrikai pasakoja apie savo kasdienį rytą painiodama gestus: kalbėdama apie rankas rodo į kojas, liemenį maišo su ausimis, akis su krūtine, burną su užpakaliu.
Kartais žmogus netikėtai tampa daugiarankis tarsi hinduistų dievybė arba pavirsta juokingu kentauru - viršus moters, apačia vyro ir dar kulnais į priekį. Komiški kentaurai oriai įžingsniuoja į sceną, po to sėdasi ant grindų ir nustebę tyrinėja savo nevykusią sandarą.
Kūnai, kuriuos rodo S.Waltz, nejaučia nei skausmo, nei aistros. Bet turi konkrečią piniginę išraišką: viename epizodų dvi aktorės metodiškai klijuoja viena ant kitos etiketes, nurodydamos vidaus organų kainas: širdis - 52 000 eurų, plaučiai - 77 000... Kainos nemažos, bet aišku, kad žmogaus kūnas S. Waltz spektaklyje žiauriai devalvuotas.
Kūnai šliaužioja, rangosi, paklusniai rikiuojasi į voras. Kartais prieš akis išnyra keistas kolektyvinis kūnas, darniai marširuojantis po sceną ir nežinia kam skanduojantis: „Yes, yes! No, no!“ Kūnus galima išmatuoti, aprašyti, suskaičiuoti, netgi sumontuoti vieną su kitu, tačiau kokios nors kitos vertės, išskyrus utilitarinę, jie neturi.
Spektaklyje gausu vaizdingų metaforų, išradingų mizanscenų ir triukų. Veiksmas, išskaidytas į epizodus, tyrinėja kūnus kaip judančius daiktus, kaip darbo įrankius, kaip menininko objektus, kaip vienintelę neginčijamą žmogaus nuosavybę.
Pagarbos jiems choreografė anaiptol nejaučia, greičiau - tyrinėtojo smalsumą. Ar galima žmogų tampyti už odos kaip katę? Galima. Ar galima priversti griūti kaip rąstą? Vienas juokas. Kūnus galima išmatuoti, išgręžti, galima sutraiškyti kiaušius, apgręžti kojas kulnais į priekį, galima pavaizduoti stuburo diskus porcelianinėmis lėkštutėmis ir su pasimėgavimu sulaužyti šį trapų nugarkaulį.
Patys žmonės irgi mėgsta eksperimentuoti: vienas verčia savo kūną vaikščioti aukštos sienos atbraila ir leistis slidėmis vertikalia nuokalne, kitas, pripūtęs į permatomą dėžę cigarečių dūmų, kiša ten galvą bandydamas pakvėpuoti, trečias, pakerėtas žaislinio buivolo raumenyno, nori tapti toks pat ir, išardęs žaislą, savo kūną pagražina dirbtiniais raumenimis.
Šiuos pavojingus ir beprasmiškus bandymus choreografė nutraukia radikaliai: milžiniška siena staiga griūva vos neprispausdama įsijautusių kūnų savininkų. Po kataklizmo kūniškasis gyvenimas įgauna kažkokios prasmės, gal netgi nuoširdumo - įvairialyčiai kūnai ima ieškoti poros. Sentimentalūs, intelektualūs, romatiški - S. Waltz sugeba pavaizduoti pagrindinius žmonių savitarpio santykių tipus.
S. Waltz spektaklis, kartais panašus į anatominį teatrą, vis dėlto yra filosofinė esė. Pati choreografė teigia: „Aš visada stengiuosi nagrinėti universalias temas. Jos buvo aktualios prieš tūkstantį metų, jas ir dabar reikia apmąstyti. Socialiniai klausimai, žmonių konfliktai, pasaulio materialumas, mūsų kūno pavidalas, sielos nemirtingumo paslaptis - visa tai išverčiu į judesių kalbą. Mane domina ir įkvepia kasdienis gyvenimas ir žmonės, priversti gyventi jo įvairiaspalviame chaose.“
Šįmet 50-metį švenčianti S. Waltz laikoma garsiausia Vokietijos choreografe po to, kai prieš keletą metų mirė pirmojo ryškumo vokiečių šokio legenda Pina Bausch, kurios visai kitokios stilistikos spektaklį turėjo progos pamatyti Lietuvos žiūrovai.
1993 m. S. Waltz įkūrė savo trupę „Sasha Waltz & Guests“, su kuria yra laukiama visame pasaulyje. Pastaraisiais metais S. Waltz garsėja ir kaip muzikinio teatro choreografė - šįmet ji sukūrė choreografiją Igorio Stravinskio baletui „Šventasis pavasaris“ Marijos teatre Sankt Peterburge.
